Krikščioniškoji archeologija: į dienos šviesą grįžta apaštalų gimtinė
Tai dar vienas istorinės atminties, kuri, kaip 2025 m. gruodžio 11 d. apaštaliniame laiške apie archeologijos svarbą rašė Leonas XIV, nuo pat krikščionybės pradžios vaidino esminį vaidmenį evangelizavime, atgaivinimas.
„Ji nėra paprastas prisiminimas, bet gyvas išganymo sudabartinimas. Kartu su Jėzaus žodžiais pirmosios krikščionių bendruomenės saugojo ir vietas, daiktus, jo buvimo ženklus. [...] Archeologija tiria ne tik radinius, bet ir rankas, kurios juos sukūrė, protus, kurie juos sumanė, širdis, kurios juos mylėjo. Už kiekvieno daikto stovi žmogus, siela, bendruomenė. Už kiekvienų griuvėsių – tikėjimo svajonė, liturgija, santykis“, – rašė popiežius, archeologiją pavadinęs artimo meilės forma, grąžinančią orumą tiems, kurie buvo pamiršti, primenančią Bažnyčią kūrusiųjų šventumą.
Antroje pirmojo amžiaus pusėje gyvenęs romėnų ir žydų istorikas (apie 37–100) Juozapas Flavijus nurodo, kad Erodas Pilypas II Betsaidą perstatė, suteikė svarbesnį miesto (polis) statusą, išplėtė ir davė Julijos vardą, pagerbdamas Juliją Liviją, imperatoriaus Augusto žmoną ir imperatoriaus Tiberijaus motiną. 725 m. Betsaidą aplankė anglų-saksų kilmės piligrimas Vilibaldas, būsimas Eichšteto (Vokietija) vyskupas. Jo kelionės dienoraštyje minima, kad ten, kur buvo apaštalų Petro ir Andriejaus namai, stovi bažnyčia.
Betsaida išnyko iš gyvenamų vietovių žemėlapių dar pirmajame tūkstantmetyje. 363 m. žemės drebėjimas atitolino ežero krantą, 749 m. žemės drebėjimas gyvenvietę iš dalies ar visai sugriovė, tuo pat metu regione pradėjo įsigalėti islamas. Visa tai lėmė Betsaidos ir įvairių kitų gyvenviečių nuosmukį, apleidimą ir galiausiai užmiršimą daugiau nei tūkstančiui metų.
1987 m. Betsaidos paieškas pradėjo žydų archeologo Ramio Aravo vadovaujama komanda. Jis apžiūrėjo al-Araj vietovę, tyrinėjo ją su georadaru ir padarė išvadas, kad seniausias jos sluoksnis yra bizantiškas. Visą dėmesį jis sutelkė į kitą netoliese buvusią et-Tellio archeologinę vietovę, kur per trisdešimt metų kasinėjimų atidengė nuo geležies amžiaus gyvavusio miesto, papildyto helenistinės ir vėlesnės architektūros klodais, likučius. Vis dėlto, nors atradimai buvo svarbūs, liko abejonė, ar tai tikrai Betsaida, kaip manė pats R. Aravas. Miestas buvo, net atsižvelgus į galimą krantų pokytį, per toli nuo Galilėjos ežero ir per aukštai, kad jį būtų galima pasiekti valtimi. Be to, romėniškas sluoksnis yra palyginus labai menkas.
Nuo 2016 m. Betsaidos paieškas pradėjo kitas žydų archeologas – Mordechajus Aviamas. Kartu su juo glaudžiai dirba amerikietis Stevenas Notle. Jie pasirinko el-Araj vietovę. Jau per pirmus du kasinėjimų sezonus jų atradimai paneigė ankstesnį vertinimą, kad giliau už bizantišką sluoksnį nieko nėra. Iki 2025 m. atrastos struktūros ir daug mažesnių objektų – įrankiai, keramika, monetos – įtikinamai remia ir papildo žinias iš Naujojo Testamento ir kitų rašytinių šaltinių. Rasta įvairių su žvejyba susijusių objektų, dokumentuojančių Jėzaus laikų žvejų gyvenvietės gyvenimą. Pats Betsaidos pavadinimas tai ir reiškia – „žvejo namai“. Rastos taip pat romėniškos pirties, kuri atitinka Flavijaus Juozapo pasakojimą apie gyvenvietės išaugimą iki polio, sienos. Ir ypač iškalbingas radinys – V amžiaus bizantiška bazilika su mozaika grindyse, kurioje graikiškai minimas šv. Petras, „Raktų saugotojas“ ir „Dangiškųjų šauklių galva bei vadovas“. Galbūt šią baziliką, pastatytą ant menamų apaštalų Petro ir Andriejaus gimtųjų namų pamatų, matė ir VIII amžiaus piligrimas Vilibaldas. Kasinėjimai, pristabdyti naujo karo, bus tęsiami dar ne vieną sezoną, ieškant naujų ir galutinių įrodymų, žada el-Araj tyrinėtojų komanda.
Betsaida Naujajame Testamente minima septynis kartus. „Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto“, – primena evangelistas Jonas. (Jn 1, 44; Jn 12, 21). Prie Betsaidos mokiniams naktį sunkiai iriantis prieš vėją Jėzus ateina pas juos vandeniu, beje, gerokai išgąsdindamas, pasakoja Morkus (Mk 6, 45–51), kuris mini neregio Betsaidoje išgydymą (Mk 8, 22). Panašiai ir Lukas nurodo, kad Betsaidos miesto apylinkėse Jėzus išgydė daug žmonių ir padarė duonos bei žuvies padauginimo stebuklą (Lk 9, 10–17). Jis, kaip ir evangelistas Matas, perduoda Jėzaus žodžius apie tuos, kurie visa tai matė, bet neatsivertė: „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose“ (Mt 11, 21; Lk 10, 13).
(RK / Vatican News)
