Neregio išgydymas Neregio išgydymas 

Ketvirtasis gavėnios sekmadienis

Toks mano Jėzus: Dievas, kuris susitepa rankas dėl žmogaus, kuris per Jį tampa paliestas dangaus, užkrėstas šviesa.

„Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“. Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“. Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“. Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)“

ŠVIESOS GLAMONĖ

Mons. Adolfas Grušas

Išeidamas iš šventyklos Jėzus pamato nuo gimimo aklą žmogų. Jo negalia, laikantis Mozės įstatymo, draudė netgi įeiti į šventyklą. Jėzus pamato nematomą ir sustoja – nekviečiamas, neprašomas…

Draugai ir priešai ginčijasi, ieškodami kaltės tame žmoguje, tuo pat metu visi kartu darydami klaidą, kai mėgina žmogaus aklumą paaiškinti jo protėvių nuodėmėmis. Jėzus tam nepasiduoda, atsisako tokios logikos: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai”. Blogis niekada neateina iš Dievo. O iš kur tada? Į šį klausimą nei Biblija, nei pats Jėzus atsakymo neduoda.

Jėzus to aklo žmogaus istorijoje nededa galutinio taško. Jėzui tai pradžia – gimimas. Neprašomas Viešpats patepa žmogaus akių vokus, dengiančius tuštumą, molio ir seilių mišiniu.

Toks mano Jėzus: Dievas, kuris susitepa rankas dėl žmogaus, kuris per Jį tampa paliestas dangaus, užkrėstas šviesa.

„Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje”… Aklasis pasitiki Nepažįstamojo žodžiu, pasitiki tada, kai stebuklo dar nėra, kai jį tebesupa tamsa.

„Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis”…

Jis nebesiramsto lazda, ieškodamas kelio. Jis nebesėdės ant žemės, maldaudamas gailestingumo, bet stovės tiesiai, eis atsukęs veidą į saulę – pagaliau laisvas. Pagaliau naujas žmogus…

Deja, jo nebeatpažįsta kiti žmonės. „Tai jis“, – sako vieni. „Visai ne, tik į jį panašus“, – tvirtina kiti. Taip tikrai būna: žmogus sutinka Viešpatį ir pasikeičia iš vidaus. Jam atsiveria langas į Šviesą.

Antrą kartą Jėzus gydo šabo dieną, ir vietoj tikėtino džiaugsmo Evangelijoje įsivyrauja begalinis liūdesys. Net buvusio aklojo tėvai atrodo bailūs, o fariziejams apskritai nerūpi žmogaus atgauta rega. Jie rūpinasi tik „teisinga“ doktrina. Todėl jie pradeda tyrimą, norėdami apkaltinti Jėzų. Gindami doktriną jie neigia akivaizdžius faktus.

Bet ko verta religija, kuri nežiūri į žmogaus gėrį, o tik į save ir savo taisykles?!

Fariziejai, ko gero, norėtų, kad žmogus vėl apaktų, – kad tik jie būtų teisūs. Laimei buvęs aklasis tapo laisvu, stipriu žmogumi. Jis nepasiduoda ir atsilaiko šventyklos išminčių spaudimui: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“!

Jėzaus asmenyje susijungia gyvybės Dievas ir doktrinos Dievas, ir tai įvyksta, į centrą pastatant žmogų. Dievo šlovė – tai žmogus, kurio akyse ir širdyje šviečia šviesa.

Fariziejams Jėzus yra „ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. Jiems būti iš Dievo, reiškia: laikytis įstatymo. Jėzui būti iš Dievo, reiškia: taip gyventi žemėje, kaip gyvena Dievas. Dievas pasiima mus ten, kur esame: pavargę ir sulaužyti. Jis mums tampa gyva ranka, kuri pataiso, paliečia akis ir apšviečia, leidžia gyvenimui vėl prasidėti.

Jėzus atėjo atnešti ne tik nuodėmių atleidimo. Daug daugiau - Jis atnešė save patį. Jis neatsitiktinai save pavadino pasaulio Šviesa. Jis iš tikrųjų yra švelniai glostanti Šviesa, gydantis Grožis, guodžiantis Žvilgsnis, gyvenimui prikelianti Jėga…

 

2026 kovo 14, 11:01