S. Adelė: „Gailestingumo kongresas be savanorių yra tiesiog neįmanomas“
Tad šįkart apie savanorystę Gailestingumo kongrese kalbamės su viena iš savanorių koordinatorių, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos sese Adele Pilipavičiūte CC. Ji sutiko pasidalyti mintimis, kas paskatina žmones žengti žingsnį savanorystės link ir kokius vidinius pokyčius šis pasiryžimas atneša.
Savanorystė Vilniuje vyksiančiame pasauliniame apaštaliniame Gailestingumo kongrese atrodo esanti kaip viena jo esminių ašių. Papasakokite, kokia misija ir uždaviniai laukia savanorių?
Išties, visiškai teisingai įvardinote! Taip nekukliai dar pridursiu – pasaulinis Gailestingumo kongresas be savanorių yra tiesiog neįmanomas. Savanoriai čia vykdo ypatingą misiją: jų buvimas, jų pagalba, skiriamas laikas, jų dėmesingumas ir paslaugumas kitiems tampa regimu gailestingumo veidu. Todėl kviesdami savanoriauti Gailestingumo kongrese ir sakome, kad savanorystė yra gailestingumo veidas, su sava išraiška, akių spalva, šypsena, skirtingu balso tembru ir, žinoma, šukuosena. Kviečiame į ypatingą misiją, kurios metu savo konkrečiais veiksmais tampame gailestingumo liudytojais kitiems, o kartu ir patys galime atrasti, kokius didelius stebuklus ir pokyčius mums patiems atneša pasirinkimas savanoriauti.
Veiklų, kuriomis užsiims savanoriai, „asortimentas“ yra gana platus. Nuo savanorystės informaciniuose punktuose iki srautų valdymo; nuo savanorystės popietinėse veiklose, kurios pasklis po visą Vilniaus miestą, iki ekskursijų vedimo. Prisipažinsiu – man pačiai tikrai būtų sunku išsirinkti vieną sritį, kurioje labiausiai norėčiau savanoriauti!
Džiugus pasidalijimas! Daugelis paprastai noriai dalyvauja renginiuose, bet įsipareigoti konkrečiai tarnystei nėra linkę skubėti. Kaip manote, kodėl? Kokie veiksniai pastūmėja žengti papildomą žingsnį pirmyn?..
Manau natūralu, kad neskubame įsipareigoti vienokiai ar kitokiai savanorystei. Ypač jei savanorystė yra ilgalaikė. Branginame savo laiką ir sprendžiame, kam jį norime skirti, kas mūsų gyvenime užima prioritetinę vietą. Manau, kad neskubėti yra gerai.
Visgi taip pat puikiai žinau (ir savo kailiu esu patyrusi), kad žmonės, kurie išmėgina savanorystę srityse, kurios jiems yra vertybiškai brangios, dažnai nebegali be jos gyventi. Su šia patirtimi jau nebegali tiesiog dalyvauti, tiesiog vartoti. Nori kurti pokyčius, nori prisidėti, matai prasmę ir tos prasmės praktinis realizavimas kažką esminio viduje transformuoja, tarsi pradedi kitaip egzistuoti visuomenėje, dar labiau tampi jos dalimi.
Man atrodo, kad savanorystė Lietuvoje žengia į aukso amžių. Tai vis labiau tampa mūsų kultūros dalimi! Žmonėms patinka savanoriauti, dažnai jie mėgaujasi galėdami tapti pokyčių dalimi, prisidėti prie prasmingų iniciatyvų. Neseniai klausiausi vieno Lietuvoje atliekamo tyrimo tarpinių rezultatų pristatymo – jis parodė, kad savanorių pasitenkinimo savanoriška veikla rodikliai Lietuvoje yra itin aukšti. Tai daug ką pasako! Mums patinka savanoriauti!
Man atrodo, kad šiandien turime puikias galimybes tiek trumpalaikei, tiek ilgalaikei savanorystei, esama stiprių su savanoriais besidarbuojančių organizacijų, tokių kaip „Caritas“ ar „Maltiečiai“ (Maltos ordino pagalbos tarnyba) – jas drąsiai galėčiau pavadinti savanorystės kultūros formuotojais Lietuvoje.
O Gailestingumo kongresas tampa ypatinga susitikimo erdve, kurioje savanorystę pasimatuoti gali kiekvienas. Vieniems tai bus pirmoji savanorystės patirtis, kuri galbūt nuties kelią į ilgalaikę savanorystę vienoje iš mano minėtų organizacijų ar kitur. Kitiems (ypač ilgalaikę savanorystę jau praktikuojantiems asmenims) tai taps puikia galimybe patirti, ką reiškia, kai dėl bendro tikslo susivienija pačios įvairiausios organizacijos ir judėjimai Lietuvoje.
Man neseniai teko skaityti jūsų pasidalijimą apie savanorystę socialiniame tinkle. Minėjote, kad „tie, kurie yra savanoriavę jau žino: savanorystė atveria visai kitą plotmę, dovanoja visai kitą patirtį“. Kaip apibūdintumėte tą skirtumą – kas iš tikrųjų pasikeičia?
Savanorystė išplečia akiratį, suvokimą ir širdį. Jei trumpai, tai pradedi suprasti, kad tai, jog vieni ar kiti dalykai tiesiog gerai ir sklandžiai vyksta, nėra tiesiog savaiminis procesas. Juos kuria konkretūs žmonės, kurie laisvai pasirenka kurti, statyti, veikti ir nelikti abejingi iššūkiams, kuriuos mato. Savanorystė mums padeda savyje atverti tiesą, kad galime būti ne stebėtojais, bet aktyviais trokštamų, tegu ir labai didelių, pokyčių kūrėjais. Viskas susideda iš mažų detalių, mažų pasirinkimų ir veiksmų, kurių kiekvienas yra svarbus ir vedantis vienokia ar kitokia mūsų pasirinkta linkme. Manau, kad kartą savyje atvėrus šią tiesą, nebegali jos kažkur „susipakuoti“.
Savanorystė yra įprasmintos laisvės pasekmė. Savanoriaudami būtent iš savo laisvės (savanoris – savo noru) žengiame žingsnį link kito. Žingsnį, kuris nėra privalomas ir kuriuo laisvai sakome „noriu ir pasirenku kažką gero padovanoti kitam“. Dažnai savanoriai atrodo tiesiog esą laimingi žmonės. Ir tai, tiesą sakant, manęs visiškai nestebina – šių žmonių gyvenimuose žydi įprasminta laisvė!
(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
Nori savanoriauti? Registruokis: https://wacomvilnius.org/registracija/noriu-savanoriauti/
