Čilės ganytojas apie krizę ir misiją
„Mes gyvename lemiamu tikėjimo perdavimo istorijoje momentu. Tai mūsų visų reikalas, jei tikrai mylime Viešpatį“, – rašo Čilės ganytojas sielovadiniame laiške, kuriame išsamiai cituoja Čilės popiežiškojo katalikų universiteto 2025 metais išleistą tyrimą: 2005 metais 90 procentų čiliečių teigė tikintys Dievu, o 2025 metais – 70 procentų. Prieš dvidešimt metų 70 procentų krašto gyventojų save vadino katalikais, 2025 – 44 procentai, o 2035 m. religingų žmonių gali būti apie 60 procentų, iš jų katalikų – 34 procentai.
Didžiulės statistinės žirklės tarp tų, kurie kartą per metus sudalyvauja didžiosiose liturginėse šventėse ir tų, kurių dalyvavimas ir įsipareigojimas Bažnyčios gyvenime yra nuoseklus, kassavaitinis. Parapijos, rodos, įgyja proginių ir vienkartinių religinių paslaugų teikimo pobūdį. Panašiai kunigas tampa tarsi religinių paslaugų teikėju, nors turėtų būti Jėzaus Kristaus apaštalas, draugas ir bendrakeleivis tikėjimo kelyje. Didelė dalis save vadinančių katalikais praktikuoja su buvimu Kristaus mokiniu nesuderinamas nuostatas.
Vis labiau nuo Bažnyčios ir, plačiau, – nuo tikėjimo – tolsta jaunimas. 2006 metais 12 procentų jaunuolių tvirtino nepriklausantys jokiai religijai, o 2025 metais – jau 36 procentai. Pasak arkivyskupo, tuo pat metu skausmą ir nuostabą kelią duomenys apie tai, kiek daug katalikiškose šeimose gimusių, katalikiškose mokyklose besimokiusių vaikų vėliau atsisako tikėjimo, sekmadienio Mišių ir visų ryšių su Bažnyčia. O 2024 metais net 57 procentai iš tų, kurie save vadina katalikais, pareiškė, kad nėra suinteresuoti perduoti tikėjimo savo vaikams. Tūkstančiai jaunuolių nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, neturi jokio ryšio su Bažnyčia ir ši grupė augs labai dideliais tempais.
aip, duomenys labai liūdina – ne tiek patys skaičiai, kiek tai, kas slypi už jų. Priežastys daugialypės, taip pat regimos kitų kraštų ir juose gyvenančių krikščionių patirtyje. Žinome ir tai, kad nėra greitų receptų situacijai pakeisti. Bet, kaip krikščionys, kad galėtume skelbti Kristaus išgelbėjimo žinią, esame įpareigoti suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Viena iš dabartinių jo nuostatų – absoliučios asmeninės autonomijos ir subjektyvumo įtvirtinimas, sunkiai derantis su bendruomeninių institucijų, tad ir Bažnyčios, pobūdžiu, neretai reikalaujančiu vienokio ar kitokio savęs atsisakymo, aukojimosi. Panašiai yra ir su „bendrojo gėrio“ sąvoka, su solidarumu ir su dėmesiu silpnesniems. Bendruomeniškumo nykimas turi kainą – ne vien vyresni žmonės, bet ir jaunuoliai skundžiasi vienatve ir tuštuma, nors materialiai daugeliui nieko nestinga. 2025 m. kone pusė jaunuolių pripažino, kad neturi juos motyvuojančių idealų, svajonių, prasmės motyvų, jaučiasi pasyvūs, netikę. Tokiomis aplinkybėmis netenka prasmės ir įsipareigojimai visam gyvenimui – šeimos, kunigo ar vienuolio keliui. Ir, priduria kardinolas F. Chomali, ši jaunų žmonių, mūsų ateities, jausena yra didžiulė visos visuomenės nesėkmė. Dar viena nesusikalbėjimo priežastis – socialiniai tinklai pakeitė mąstymo, argumentavimo ir pažinimo būdus, įprastas Bažnyčios žodynas nebesuprantamas. Viena iš vidinių atitolimo nuo Bažnyčios priežasčių yra seksualinio išnaudojimo skandalai ir nusikaltimai.
Dabar metas, pasak kardinolo F. Chomali, mąstyti apie tai, kur visuomenės gelmėje ir šiuo istoriniu momentu atrasti, kur skamba pilnaverčio gyvenimo troškimas, kokia kalba naujos kartos ieško Dievo, kokia gramatika mums padės išeiti jų pasitikti. Būtina nustatyti, ko nepadarėme gerai, ir tai taisyti. Kodėl mūsų misijinis skelbimas neduoda norimų vaisių? Ar mūsų evangelizacija atitinka šiandienos vyrų ir moterų poreikius? Ką turime daryti, kad Geroji Naujiena pasiektų žmonių širdis ir tikrai taptų pasauliui šviesa? Kas, pavyzdžiui, lemia, kad kai kurie žmonės nepatiria Bažnyčioje sakralumo pojūčio? Kaip perduoti Jėzaus Kristaus žinią širdims? Žinoma, kalbama ne apie kultūrinius karus ir naujų dalykų demonizavimą – priešingai, turime pamatyti tai, kas juose gera.
Krizė taip pat gali būti malonės akimirka, kuri parodo, kieno tikėjimas yra iš įpročio ir kieno – iš gelmės. Dabar yra liudijimo apie tikrąjį Dievo – ne baudžiantį, o mylintį ir gailestingą – veidą laikas. Laikas atrasti buvimą kartu, kuris nėra paprastas uždavinių išsidalijimas. Laikas atsiminti, kad tikėjimas pirmiausia yra susitikimas su Viešpačiu, o ne taisyklių rinkinys.
„Misija, į kurią jus kviečiu, prasideda nuo mūsų pačių. Evangelizacija neįmanoma, jei mūsų pačių nepalies stulbinamas įvykis, kuris pakeitė istorijos eigą: Dievas išėjo mūsų pasitikti per Jėzaus asmenį! Šis meilės slėpinys turi pripildyti mus džiaugsmo, palaikančiu mūsų kelionę“, – rašo Čilės Santjago arkivyskupas. Ir jei liudijimas yra tai, kas labiausiai priartina žmogų prie Viešpaties ir Bažnyčios, tai antiliudijimas yra tai, kas jį labiausiai gali atitolinti. (RK / Vatican News)
