Šeštasis eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę. Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite. Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt 5, 20–22a. 27–28. 33–34a. 37)

DIEVO IR ŽMOGAUS ŽODIS

Ko gero, kiekvienu atveju galima sugadinti kokį nors pagyrimą menku žodeliu „tačiau“: „Esi šaunus, tačiau…, esi protingas, tačiau…, esi gabus, tačiau…, sugebi tai daryti, tačiau…“. Taip skeptiškai vertinant gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad net patys geriausi sumanymai nėra iki galo užbaigiami. Visuomet kažkam pasiektų viršūnių atrodys per maža, visuomet atsiras, kas bus nepatenkintas savo ar kito žmogaus sumanymais ir darbais.

Panašu, kad ir Viešpats Jėzus pasidavė šiam žmogiškam istorijos reikalavimui. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje ne kartą girdime Viešpaties žodžius: „Esate girdėję, kad jums pasakyta…, o aš jums sakau…“. Sakytume, jog pats Dievas nusprendė, kad anksčiau duoti įsakymai nėra pakankami, todėl nori jų reikalavimus pakylėti iki beveik neįmanomų aukštybių.

Vis dėlto tarp dviejų „tačiau“ – to, kurį ištaria žmogus, ir kurį sako Dievas – yra milžiniškas skirtumas: toks, koks yra tarp Dangaus ir Žemės. Kuomet „tačiau“ ištaria žmogus, jis labai dažnai to griebiasi, norėdamas sumenkinti jam pateiktus reikalavimus: „Aš galėjau tai padaryti, tačiau mano būdas per silpnas ir situacija tam nepalanki“. Kiek kartų esame sau širdyje ištarę tokius ar panašius pasiteisinimus?! Bet kuriuo atveju mes paprastai ieškome galimybių sušvelninti pirminius reikalavimus, pritaikyti juos prie savo norų.

Kai „tačiau“ sako Dievas, Jo žodžiai reiškia visiškai priešingą dalyką. Viešpats nenori banalybe paversti egzistuojančios situacijos, bet paskelbti didingus dalykus, kurie suteikia dar didesnę vertę tam, kas jau buvo paskelbta. Tai kažkas panašaus į antikvarą, kuris, radęs kirvarpų sugraužtą seną baldą, jo neišmeta laukan, bet rūpestingai remontuoja, kad paskui, atnaujintą ir gražų, galėtų pasiūlyti pirkėjams. Dievas Kristaus asmenyje elgiasi panašiai. Po Jėzaus išsakytų reikalavimų aišku, kad nepakanka neužmušti žmogaus, bet tikrai nuoširdžiai šiuos pamokymus priimantis krikščionis  rūpinsis nesmerkti ir blogais žodžiais nevadinti savo brolio. Tikinčiam žmogui nepakaks išvengti svetimavimo, bet jis rūpinsis valdyti savo žvilgsnį ir geismus. Dangaus Karalystė, dėl kurios gyvename, saisto žmogų ir siekia spręsti visas problemas iš esmės: nuo netvarkingo geismo prasideda svetimavimas, dėl to, kad kvailiu laikomas brolis, prieinama iki nužudymo. Todėl Jėzaus žodžiai ne, kaip kai kas mano, prieštarauja Senojo Įstatymo reikalavimams, bet priešingai: visą moralę pakylėja aukštyn, ragina žvelgti į širdį ir ieškoti blogio priežasties.

Viešpaties ištartas „tačiau“ skirtas ne tam, kad ką nors pažemintų, bet kad patobulintų, ne kad paniekintų, bet kad paragintų siekti didesnių dalykų, ne tam, kad paslėptų, bet kad iškeltų. Jo žodis, skirtas mums, liudija: „Esi mano vaikas, labai stengiesi, tačiau… pats žinai, kad gali padaryti dar daugiau“.

Adolfas Grušas