Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (vasario 8 d.)

Siekiančius suprasti dvasinį seserų gyvenimą sovietmečiu D. Gervytė kviečia išeiti iš struktūruoto vienuoliško gyvenimo rėmų, pateikdama iškalbingą pavyzdį iš vieno susitikimo:

„Pagyvenusi sesuo, kuri dirbo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, jaunoms ir ne tokioms jaunoms seserims iš Vakarų Europos pasakojo apie savo pašaukimą ir veiklą pogrindyje. Ji kalbėjo, kaip pasiėmusi Švenčiausiąjį Sakramentą važiuodavo į misijas Rusijoje, Kazachstane ar Moldovoje, kaip lankydavo politinius kalinius ir sovietų armijoje tarnaujančius jaunuolius, stengėsi juos palaikyti, nuvežti maisto, sustiprinti dvasiškai. Arba kaip veždama „Kronikos“ kopijas ar fotojuostelę į Maskvą, pakeitusi išvaizdą, traukinio tambūre stebėjo kiekvieną įlipantį į vagoną ir nežinojo, ar grįš laisva…

Atėjus klausimų metui viena nejauna sesuo iš Vakarų Europos paklausė, o koks tada buvo mūsų maldos ritmas, kaip pasireiškė dvasinis mūsų gyvenimas. Norėjau prasmegti skradžiai žemę – koks dvasinis gyvenimas žmogaus, kuris žino, kad ją, vežančią draudžiamą literatūrą, gali sustabdyti dar Maskvos traukinių stotyje ir nuvežti tiesiai į saugumą. Jos maldos, dvasinio gyvenimo, tikėjimo vaisius yra ši kelionė, kuri gali baigtis kankinyste. Tai mums, augusiems laisvės sąlygomis, kartais labai sunku suprasti“, – apibendrina D. Gervytė straipsnyje „Sovietmečio pamokos vienuoliniam gyvenimui“.

Vasario mėnesio žurnalas „Artuma“ artėjančios Vasario 16-osios proga daug dėmesio skiria laisvės temai. Laiške skaitytojams žurnalo redaktorius diak. Darius Chmieliauskas ragina krikščionis nelikti pastarojo meto visai Lietuvai svarbių įvykių nuošalyje ir dalyvauti juose taip, kaip šiandien prašo Bažnyčia, popiežiai, kaip įpareigoja iš Krikšto kylanti misija: „klausytis ir suprasti šių dienų žmonių baimes ar skausmą, ir tapti vilties nešėjais jiems, ne tik vilties piligrimais sau; būti meilės tiesoje liudytojais, ne kultūros karų smogikais; būti pasaulio šviesa ir žemės druska – būtent šito Viešpats Jėzus prašė ir dabar tikisi iš mūsų. Būtent šito iš mūsų reikia Tėvynei Lietuvai.“

Kur šiandien slepiasi Dievo gailestingumas? Kuo svarbus birželio 7–12 dienomis Vilniuje vyksiantis Pasaulinis apaštalinis Gailestingumo kongresas? Šiuos klausimus vasario mėnesio „Artumoje“ skelbiamoje Donatos Špokaitės publikacijoje aptaria kun. Mykolas Sotničenka. Kongresą jis įvardija, kaip vietą, kur gailestingumas apmąstomas kaip, viena vertus, konkretus pasirinkimas – asmeninis, bendruomeninis ir visuomeninis. O kita vertus,  kaip skandalinga tikrovė: „blogis neįveikiamas vien jį sunaikinant. Jis turi būti perkeistas, o tai reikalauja laiko, kantrybės ir brandos.“

Gailestingumo kongresas, „Artumos“ pašnekovo teigimu, yra svarbus ir dėl visuotinai patiriamo nuovargio. „Daugybė žmonių – ir tikinčių, ir netikinčių – yra pavargę nuo kaltinimų, nuo nuolatinio spaudimo būti „teisingiems“, „stipriems“, „sėkmingiems“... Dievo gailestingumo žinia kalba kitaip: tu esi mylimas ne todėl, kad esi tobulas, bet todėl, kad esi žmogus. Kongresas leidžia šią žinią ne tik išgirsti, bet ir pamatyti ją gyvą liudijimuose iš įvairių gyvenimo sričių. Ypač svarbu ir tai, kad jis vyks Vilniuje. Šiame mieste per šv. Faustiną pasauliui buvo patikėta Dievo gailestingumo žinia. Todėl kongresas čia nėra „importuotas renginys“, bet atsakas į vietinį ir istorinį pašaukimą. Rengiant kongresą Vilniuje primenama, kad Dievo gailestingumas nėra tik praeities relikvija ar pamaldumo forma – jis kviečia šiandien statyti gailestingumo miestą: per santykius, bendruomenes ir visuomenės pasirinkimus. Galiausiai kongresas svarbus todėl, kad jis nėra pabaiga, o pradžia. Tai ne vienkartinis įvykis, bet kelionės etapas, kviečiantis žmones grįžti į savo kasdienybę su „plakančia Jėzaus širdimi“. Tokia širdis neleidžia apsiprasti su blogiu, bet ir neleidžia nurašyti žmogaus. Ji nepasitenkina paviršiniais sprendimais, bet ieško perkeitimo“, – aptardamas artėjančio Gailestingumo kongreso svarbą žurnale „Artuma“ teigia kun. M. Sotničenka.

Parengė Giedrius Tamaševičius