Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (vasario 15 d.)
Pokalbyje su dienraščio Bernardinai.lt žurnalistu Vytautu Markevičiumi Ligonių dienai skirtą popiežiaus Leono XIV laišką aptaria Santaros klinikų kapelionas kun. Gabrielius Satkauskas, pristatydamas pagrindines aplinkybes, kai Bažnyčia kviečia naudotis Ligonių sakramentu, pabrėždamas didelį savanorių poreikį ligoninėse.
„Esame labai silpni. Bijome mirties, ligų. Praradome tvirtumą dėl šiuolaikinio komforto. Dvasinius principus pakeitė fiziniai. Svarbi tapo nebe siela, bet kūnas ir malonumai. Ir tai mus labai susilpnino. Reikia kūrybingai mesti iššūkį šiuolaikinei visuomenei, kad yra kažkas daugiau gyvenime, kažkas svarbiau nei tik žemiška karjera, yra tai, kas gali labiau džiuginti žmogaus sielą. Bet pirmiausia turime liudyti patys“, – primena kun. Gabrielius Satkauskas, komentuodamas popiežiaus Leono XIV mintį, kad rūpinimasis ligoniais yra visuomenės sveikatos matas, kad Bažnyčia turi būti šalia vargstančiųjų, juos apkabintų, neštų vilties žinią, užkrėstų gerąja prasme Dievo meile.
„Apie išeinančius: kai kunigo ar vienuolio kelyje atsiranda daug „manęs“, bet mažai Dievo“ – tai dienraštyje Bernardinai.lt vasario 12 d. paskelbto straipsnio antraštė. Jame brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas kalba apie pavojus kunigų ir pašvęstųjų ištikimybei, kuriuos kelia populiarumas, pasiektas taikantis prie šiandienos socialinės logikos – matomumo, augimo, įsitraukimo, asmeninio įvaizdžio kūrimo. Autorius primena, kad kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo logika yra radikaliai kitokia – tai paklusnumas, auka, nuolankumas ir vietos užleidimas Dievui.
„Tas „taip“, kuris pasakomas kiekviename pašaukime, kad ir koks jis būtų – nuo santuokos iki vienuolystės ir kunigystės, – nėra patogaus ir lengvo kelio pasirinkimas. Jis neretai reikalauja kantrybės ir ištikimybės eiti iki galo, todėl dažnai yra sunkus ir retai gailestingas. Dažniausiai tie, kurie kritikuoja kunigus ir pašvęstuosius, patys yra neatlaikę šio išbandymo, neištikimi, pametę savo kažkada ištartą „taip“ arba pasirinkę niekam neįsipareigoti. Nejaugi nesuprantate, kad šlovinimas išėjusiųjų su lozungais „nusprendžiau gyventi tiesoje“, „nebenorėjau apgaudinėti savęs“, „pasirinkau gyvenimą“ ir taip toliau mums, kurie pasiliekame, skamba, jog gyvename mele, apgaudinėjame save, esame mirtyje… Galbūt ir nesuprasite, nes mūsų gyvenimo registras visada skirsis nuo pasaulio logikos.
Visgi mes prisijungiame prie tų, kurie mylėjo (ir vis dar myli) išeinančius brolius ir seseris. Mes prisijungiame prie vyskupų ir vyresniųjų linkėjimo, kad kančia, kurią toks sprendimas sukelia daugeliui žmonių, taptų pirmiausia proga melstis ir pasitikėti Viešpačiu. Mes meldžiamės, kad kiti kunigai, pašvęstieji ir pasauliečiai vis labiau imtųsi šio dabar jau nepakeičiamo apaštalavimo skelbti Evangeliją savo gyvenimu, žodžiais ir darbais visomis įmanomomis šių dienų priemonėmis, likdami ištikimi savo gyvenimo pašaukimui. Galiausiai turinčiuosius tikėjimo dovaną prašau melstis už mus ir padėti mums būti pašvęstaisiais pagal Jėzaus širdį“, – dienraštyje Bernardinai.lt ragina brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas OP.
Vasario pradžioje buvo minimos 40-osios tragiškos kunigo Juozo Zdebskio žūties metines. Šia proga dienraštyje Bernardinai.lt prisiminimais apie kun. Juozą Zdebskį dalijasi jo bendražygė, sesuo Regina Teresiutė SJE: „Tai buvo kunigas, kuris išnaudojo kiekvieną turėtą progą, stebėjo kiekvieną žmogų ir visur, kur tik galėjo, skleidė savo meilę. Iš tiesų jis mylėjo kiekvieną – mažą, suaugusį, ypač kenčiančius, vargstančius, kaip mes dabar sakome – paribių žmones. Paribiai kunigui Zdebskiui neegzistavo – už kiekvieną pijokėlį ar ligonį jis buvo pasiruošęs aukotis ir mirti. Dažnai padėjęs kuriam nors iš jų paskui jaunimui sakydavo: „Vaikeliai, o gal mes išgelbėjome šeimos tėvą ar vyrą“. Atsakydama į žurnalisto klausimą, kaip kunigui Zdebskiui sektųsi šiais laikais, sesuo Regina išskyrė kunigo paliudyto nusižeminimo vertę:
„Dabar visur reklamuojama – būk lyderis! Būk lyderis! Būk lyderis ir eik per visų galvas! Ir tėvai, ir kunigas Zdebskis mums visada sakydavo: „Nusižeminkite, pasitraukite, užleiskite, atleiskite.“ Kas šiais laikais kalba apie atleidimą vienas kitam? Net namuose susipykus tokių dalykų nebėra. Nusižeminimas – šis žodis šiandien visiškai išėjęs iš gyvenimo. Kaip aš dabar nusižeminsiu? Kaip man dabar atsiprašyti? Už ką turiu atsiprašyti? Manome, kad esame patys gudriausi, patys išmintingiausi… Pagrindiniai kunigo Zdebskio žodžiai buvo „Vaikeliai, mokėkite nusižeminti, laimi tas, kuris moka nusižeminti“.
