Penktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus bylojo savo mokiniams: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ (Mt 5, 13–16)
DRUSKA IR ŠVIESA
„Jūs esate“… Tai nėra rodymas pirštu ar įsakymas: „Jūs privalote būti!“. Viešpaties žodžiai yra fakto konstatavimas: mes esame tai, kas esame. Jei esame pasaulyje, tai tam, kad būtume. Tai nėra pažadas, susietas su rytojumi, su kažkokia neaiškia ateitimi: „jūs būsite“. Taip pat tai nėra ir žvilgsnis atgal, kaip nostalgija praeičiai: „jūs buvote“. Jėzaus žodžiai yra apie dabartį, šiandieną, kuri mums yra duota, apie kasdienines mūsų galimybes.
„Jūs žemės druska, jūs pasaulio šviesa“…
Ko gero, nė vienas iš mūsų niekada nesijautė taip stebimas, nė vienas iš mūsų niekada nepatyrė tokio stipraus, nukreipto į mūsų veidus, žvilgsnio… Kreipdamiesi į Dievą mes labai dažnai jaučiamės skolingi, visada kažką praradę, su kvapą gniaužiančiu jausmu, kad niekada nesame pakankamai geri. Šiandien priešingai: Jėzaus žodžiai mums kalba apie gerą dabartį, be nerimo dėl to, ką mes nuveikėme ar nenuveikėme. Šiandien Jo akys žiūri į mus su pasigėrėjimu dėl viso to gėrio, visos šviesos, kurią mes galime patirti.
Jis nurodo, kad mes esame druska. Druska, ne medus: ne saldūs prieskoniai, bet žemės druska… Druskoje yra kažkas dieviška. Ją randame vandenynuose, kaulų struktūroje, seilėse, kūno ląstelėse, ašarose, duonoje. Šiek tiek druskos mūsų rankose: tai galingas vaistas, druska degina žaizdas ir jas dezinfekuoja, tai antiseptikas ir priemonė paskatinti gijimą. Druska turi didžiulę vertę: kai aplink nėra šaldytuvų, viskas konservuojama druska. Senovėje druska buvo mokama kariams už jų tarnybą. Druska – tai skonis, pikantiškumas, išmintis.
Žemės druska…
Vadinasi, būti krikščioniu, reiškia: visapusiškai mėgautis gyvenimu, jį ragauti. Svarbu ne begalinės knygos, ne begalė žinių, nes neįmanoma apdoroti visos informacijos. Tikėjimo kelionėje svarbus ieškojimo, susitikimo skonis, skonis, kuris leidžia atskirti, kuris leidžia klausytis. Mes esame pašaukti atgauti skonį, grąžinti druską, skonį tam, kuo gyvename, netgi mūsų sekmadienio liturgijai, kad tai būtų ne nuobodus pasikartojimas, bet skonis, kurio visada reikia ieškoti. Esame pašaukti suteikti skonį dienoms ir stalui, atnaujinti savo darbo aplinką, rasti pokyčius namiškių dialoguose, atgauti bendravimo skonį. Tai reiškia – būti žemės druska.
Viešpats sako, kad mes esame šviesa…
Pradžioje buvo šviesa… Šviesa, o ne akinantys žibintai, ne apsvaiginančios blyksnės, bet rami ir švelni, pastovi šviesa. Jis prašo mūsų būti kaip tas apšviestas miestas ant kalvos viršaus, kur neuždengti langai šviečia tamsoje, tarsi grąžindami per visą dieną gautą šviesą: šiek tiek šviesos aplinkui. Mums nereikia galvoti apie tai, ką mes privalome padaryti. Reikia išmokti paprasčiausiai būti…
Druska ir šviesa turi kažką bendra: jos negyvena dėl savęs, bet dėl kito. Druska yra skirta maišytis ir ištirpti maiste, šviesa gyvuoja tik atsispindėdama nuo sienų ir veidų. Galime sakyti, jog tai vieni iš paprasčiausių elementų gamtoje, todėl jie ir yra būtini. Jie nesipučia neįmanomu ego, bet išsisklaido ir dosniai dovanoja save, nesijausdami nei pasiklydę, nei sužeisti. Druska ir šviesa neiškyla kitų sąskaita, bet išryškina kito tapatybę. Druska ir šviesa nėra viliojančios, jos nenori visko pritraukti prie savęs, kad netaptų toksiškos. Druska ir šviesa yra parodančios: jos parodo ir išryškina, apšviečia ir paryškina kito geriausią skonį.
Krikščionys: šviesa pasauliui, grąžinanti jam jo formą. Krikščionys: žemės druska, suteikianti pasauliui visą skonį. Kai tamsa nori viešpatauti ir puola, mes laikome uždegtą vilties šviesą. Kai mus traukia į dešinę ar į kairę, kai tampame tokie patys nuobodūs, kaip bet kuri kita savo galia besimėgaujanti grupė, prisiminkime druską. Kai pasaulis gyvena neįmanomu informacijos kiekiu ir pertekliumi, prisiminkime, kad esame kokybė: šiek tiek druskos, šiek tiek šviesos. Žemės druska ir pasaulio šviesa daro aplinką tinkamą gyventi, humanizuoja ją; jos rūpinasi, įkvepia, suteikia skonį.
Mums derėtų prisiminti, jog visuomet yra didelis pavojus prarasti skonį, išnykti ir tada tapti beverčiais, netgi pavojingais. Mus persekioja pavojus gyventi intymia, saldžia, tik sau patiems skirta krikščionybe, užsidarius tarp keturių sienų, nejaučiant gyvenimo skonio. Verta nuolat prisiminti, kad mes esame pasaulio druska ir šviesa, ir tada mumyse išsipildys pirmajame Mišių skaitinyje girdėta Izaijo pranašystė „Tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos“…
Adolfas Grušas
