Patriarcho Baltramiejaus žinia gavėniai
Konstantinopolio patriarchas, kurio žinia dalijasi interneto svetainė ortodoksas.lt, pažymi, kad asketizmo dvasia anaiptol nėra svetimas elementas, dirbtinai įvestas į krikščionybę, ir nėra kokių nors nebažnytinių dualistinių ideologijų įtakos vaisius. Asketizmas yra kitas krikščioniškojo gyvenimo vardas – tai gyvenimas, grindžiamas visišku pasitikėjimu Dieviškąja Apvaizda, neišsenkančiu dvasiniu džiaugsmu, kylančiu iš gyvenimo Kristuje, savęs peržengimu ir savęs dovanojimu, gailestinga meile ir pagarba visai kūrinijai.
Asketizmas nėra savavališkų sprendimų ar subjektyvių polinkių reikalas. Tai paklusnumas Bažnyčios taisyklei ir jos visuotiniam patyrimui. Asketizmas yra bažnytinis, o ne individualistinis kelias. Gyvenimas Bažnyčioje yra nedalomas: atgaila, malda, nuolankumas, atleidimas, pasninkas ir gailestingumo darbai sudaro vieną dvasinę visumą, vienas kitą persmelkia ir perkeičia. Pasak ortodoksų patriarcho, asketizmas niekada nėra tikslas pats savaime, nes toks požiūris veda į asmeninių pastangų sureikšminimą ir skatina savęs pateisinimą.
Gavėnia yra metas iš naujo patirti Bažnyčią kaip malonės gyvenimo erdvę, kurioje atsiskleidžia Dievo dovanos – kaip Viešpaties Prisikėlimo džiaugsmo pradžia ir nuojauta. Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas ir gyvoji viltis, kuri gyvena mumyse. Šventieji vyrai ir moterys, pasižymėję asketiniu gyvenimu, yra mūsų atrama ir palydovai ilgame dvasinės kovos kelyje. Šioje kovoje mus lydi Dievo Trejybės malonė, Švenčiausiosios Dievo Motinos – mūsų visų Motinos – globa ir šventųjų bei tikėjimo kankinių užtarimas, priduria patriarchas Baltramiejus.
Jis taip pat pabrėžia, kad asketizmas nėra, kaip kartais šiandien manoma, gyvenimo džiaugsmo neigimas ir kūrybingumo slopinimas. Sveikas krikščioniškasis asketizmas yra viso žmogaus – dvasios, sielos ir kūno vienybės – dalyvavimas gyvenime Kristuje. Jis nenuvertina kūno ir medžiagos, neveda į manichėjišką požiūrį, tarsi dvasingumas būtų priešingas kūniškumui. Kaip yra pasakyta, krikščioniškasis asketizmas iš esmės yra kova ne prieš kūną, bet už kūną. Naikinamas ne kūnas, o tokios aistros, kaip prisirišimas prie daiktų ir kaupimo polinkis. Asketizmas padeda išsilaisvinti iš užsidarymo savyje, iš savanaudiško „ieškojimo sau naudos“, „buvimo kaip turėjimo“. Būtent todėl jis tampa tikrosios laisvės šaltiniu ir jos išraiška.
„Kas gali giliau paliesti žmogaus būtį nei atgaila ir vidinis atsivertimas – kelias į tiesą ir iš naujo atrandama dieviškosios malonės galia, gyvenimo Kristuje gelmė ir amžinojo gyvenimo viltis?“, – klausia patriarchas.
Jis primena, kad ankstyvojoje krikščionybėje gavėnia buvo pasirengimas šventajam Krikštui per velykinę Dieviškąją Liturgiją, vėliau įgijęs atgailos matmenį. Vis tik išliko ir gavėnios kaip „antrojo Krikšto“ patirties matmuo. Todėl šis pasninko ir atgailos laikotarpis nėra liūdnas. „Mūsų Bažnyčios himnai apgieda „pasninko pavasarį“, o teologija gavėnią vadina „dvasios pavasariu“ ir „džiaugsmo bei šviesos laikotarpiu““, – rašo Konstantinopolio patriarchas.
„Linkime jums visiems sklandžios pasninko kovos, su asketizmu ir kantrybe, su dėkojimu ir šlovinimu! Keliaukime visi šiuo keliu, su meile kalbėdami tiesą ir pašventinti Viešpatyje, į Jo šviesaus Prisikėlimo tobulą džiaugsmo patirtį!“ (RK / ortodoksas.lt)
