Antrasis gavėnios sekmadienis
Anuo metu Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui.“ Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ (Mt 17, 1–9)
SPINDINTIS GYVENIMAS
Antrojo gavėnios sekmadienio Evangelija stebina klausytojus. Ji kupina saulės ir šviesos. Pasakojama, kaip Jėzus, pasiėmęs su savimi tris mokinius, užkopė į aukštą kalną ir ten jų akivaizdoje pasikeitė: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“.
Jėzaus veidas, spindintis, tarsi saulė – tai įvaizdis, kurį reikia išsaugoti tamsiausiai dienai. Tada Jo veidas bus sužeistas, išjuoktas, pažemintas, jau nebe perkeistas, bet subjaurotas. Viešpats norėjo, kad ta vizija išliktų mokinių širdyse.
Tarsi šviesos spindulys sujungia atsimainymo kalną su Getsemanės sodu. Tai iššūkis, kurį teko priimti Petrui, Jokūbui ir Jonui. Jie buvo pašaukti tikėjimo ir vilties siūlais sujungti tą didžiulį atstumą tarp Taboro ir Golgotos, tarp akinamos šviesos ir visiškos tamsos, tarp nuostabaus perkeisto Jėzaus veido ir subjauroto Nukryžiuotojo veido.
Tai kasdienis kiekvieno tikinčio žmogaus iššūkis. Kai susiduriame su tuo, kas skaudu ar nepriimtina – liga, vienatve, smurtu, mirtimi – esame kviečiami tikėti ir „mylėti iki galo“, atiduoti save, nebijoti prarasti savo gyvenimo, bet kurti meilės ryšius, vedančius iki pat galo.
Labai reikšminga Petro nuostaba: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. Petro žodžiai liudija, kad gyvas tikėjimas visada turi kilti iš nuostabos, iš širdimi sušukto „kaip gera!“. Kodėl aš tikiu? Nes Dievas yra gražiausias dalykas, kurį esu sutikęs.
Šis suvokimas leidžia tvirtinti, kad gera būti šioje žemėje, šiame mažame ir nuostabiame pasaulyje. Gera gyventi šiame mūsų laike, kuris yra unikalus ir kupinas galimybių. Gera būti žmogumi: liūdesys ir nusivylimas nėra mūsų tikroji tiesa. Gera būti su Kristumi, kuris yra šviesybė iš šviesybės, kaip kalbame Tikėjimo išpažinime.
Antrajame šios sekmadienio Mišių skaitinyje randame nepaprastai gražius apaštalo Pauliaus žodžius Timotiejui: „Malonė, dovanota mums Kristuje Jėzuje nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“. Jėzus padarė, kad mūsų gyvenimas spindėtų – ne tik savo veidu ir drabužiais ant kalno, ne tik parodydamas mūsų laukiančią ateitį ar atsiliepdamas į mūsų troškimus. Jis savo buvimu perkeičia mūsų gyvenimą čia ir dabar, kiekvieno žmogaus gyvenimą, slaptą kiekvienos būtybės gyvenimą…
Taip Viešpats leidžia vėl sušvisti jau pamirštiems daiktams, priverčia spindėti meilę, suteikia grožio susitikimams ir gyvenimui, įkvepia naujas svajones ir moko džiaugtis tuo, ką turime – Dievo kūrinija mumyse ir apink mus.
Palaiminti tie, kurie turi drąsos būti naiviai šviesūs žvilgsniu, sprendimu, šypsena. Matant tokius žmones galima pasakyti: gera man būti čia, šalia tavęs, kartu su jumis, kartu su Dievu, kuris leidžia gyvenimui spindėti, atverdamas langus į dangų.
Ar tai mes?…
Adolfas Grušas
