Trečiasis eilinis sekmadienis
Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“ Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12–23)
„ČIA PAT DANGAUS KARALYSTĖ!“
Šio sekmadienio Evangelijos veiksmas plėtojamas dviejose priešingose vietose: tai atšiauri dykuma ir ramus žalumoje skendinčios Galilėjos ežeras. Jonas Krikštytojas yra atsidūręs kalėjime, bet Žodis nėra įkalintas ir skrieja, nežiūrint jokių sienų.
„Jėzus apsistojo Kafarnaume, prie ežero“…
Galilėjos ežeras tapo mėgstamiausia Jėzaus vieta. Ši vandens plynė įkvėpė Jį priimti sprendimus, pasakoti palyginimus, daryti stebuklus, atrasti įvairias metaforas, atspindinčias išganymo darbą, pavyzdžiui: „gimti iš vandens ir Dvasios“, nubrėžti ateities ženklus: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Sakytume, ežero vandenyje glūdi visas išgelbėjimo žodynas.
Jėzus apsigyveno „pagonių Galilėjoje“, toje pasienio žemėje, kurią kerta visos armijos ir visi prekybininkai. Kafarnaumas šia prasme, kad ir nebūdamas kažkokia išskirtine vieta, Jėzui tapo natūraliu tiltu į visą pasaulį. Jis pradeda nuo Izraelio pakraščių, o ne nuo Jeruzalės, nes, pagal visuotinį sociologinį dėsnį, centras išsaugo senąsias vertybes, o atsinaujina pakraščiai. Viskas prasideda pakrantėje, kur juntamas vėjo dvelksmas, plazdena išskleistos burės, kur išvyksta ir parvyksta žmonės…
Taip kaip ir Jėzus, krikščionis taip pat yra savo namuose pasienio žemėse, ten, kur staiga papučia Dvasios vėjas, atveriantis kelius, kur reikia iškelti taikos vėliavas. Ten, brėkštant aušrai, gimsta Bažnyčia, visiems, kiekvienam nelaimės ištiktam žmogui tapdama prieglobsčio žeme, prieplauka, kur galima prisišvartuoti. Kiekviena tikinčiųjų bendruomenė – tai sausumos uostas, saugus ir teikiantis užuovėją.
Na, bent jau taip turėtų būti…
Matas mums perteikia pirmuosius Jėzaus žodžius: „Atsiverskite“. Šis kvietimas yra Evangelijos žinia apie judėjimą: atsigręžkite į šviesą, nes šviesa jau čia. Tai ne prievarta, bet galimybė visiems gyventi geriau. Dievo karalystė reiškia, kad kitoks pasaulis yra įmanomas.
Mes manėme, kad susitiksime su Dievu po ilgos kelionės, bet Jis pats ateina pas mus. Nemokamai. Prieš man ką nors padarant, prieš man tampant geru ir vertu, aš jau esu mylimas toks, koks esu, už tai, kas esu.
Tikrovė nėra vien tik tai, ką matome. Pasaulyje egzistuoja dieviška liepsna, kuri anksčiau ar vėliau uždega gyvenimą. Dievas išsilieja istorijoje, Dievas, kuris jau yra čia, apsireiškia pasaulyje: ne tam, kad jį teistų, bet tam, kad jis pražystų visomis savo formomis.
„Čia pat dangaus karalystė!“
Dangaus karalystė yra pasaulis, toks, kokį jį mato Dievas. Tai vilties sintezė ir bet kokios baimės pabaiga. Ir ta Karalystė jau yra čia. Ji yra čia kaip raugas tešloje, kaip pavasaris mūsų žiemose, kaip vaisingos žiedadulkės mūsų nudžiūvusiame rojuje. „Čia pat dangaus karalystė!“ reiškia, kad istorijos pabaiga bus laiminga, nepaisant terorizmo ir krizių, branduolinių ginklų ir taršos, karų ir mus supančios degradacijos. Ir jei mes tuo tikime, tai ne dėl tų ženklų, kuriuos matome mūsų dienų skausmingoje painiavoje, bet dėl to, kad tam įsipareigojo pats Dievas.
„Čia pat dangaus karalystė!“… Begalinė energija, kuri visada mums prieinama ir kurios galima pasisemti bet kuriuo metu.
„Čia pat dangaus karalystė!“… Tai reiškia, jog Dievas darbuojasi, kad paslėptų lobius širdžių laukuose, pasėtų perlus jūroje, kad tyloje ir mažuose dalykuose pajustume Jo artumą…
Adolfas Grušas
