Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (sausio 4 d.)
„Neatsitiktinai šiais Jubiliejaus metais mus lydėjo šūkis „Viltis neapgauna“, kuri drąsina kasdien kurti gražesnį pasaulį. Net matydami, kad aplink mus jis susiskaldęs ir neramus, turime išlaikyti viltį ir ją dovanoti pasauliui – ne tik apie ją kalbėti, bet ja gyventi kasdienybėje“, – drąsina arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, drauge primindamas ir 2026 m. minimos Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmečio reikšmę:
„Provincijos įkūrimas leido geriau organizuoti pagalbą tikintiesiems, nes atsirado aiškesnė struktūra, buvo paskatintas vietinės kunigijos ugdymas. Sustiprėjusi Bažnyčios struktūra prisidėjo prie švietimo ir socialinių iniciatyvų, kurios ilgainiui turėjo įtakos ir visuomenės moraliniam bei kultūriniam augimui. Bažnytinė provincija tapo dvasinio stabilumo šaltiniu ir vėliau ištikusių istorinių sukrėtimų akivaizdoje.“
Šimtmečio metais vyskupo Algirdo Jurevičiaus dekretu 2026-ieji buvo paskelbti Telšių vyskupijoje. Dekretas buvo pasirašytas ir pristatytas tikintiesiems sausio 2 d. Žemaičių Kalvarijoje. Pagrindiniais akcentais dokumente įvardyti: iš Krikšto sakramento kylančios malonės atnaujinimas; padėka Dievui už Telšių vyskupiją, kaip dalinę Bažnyčią, kurioje tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia; aktyvesnis įsijungimas į parapijinių bendruomenių veiklą; Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicijos puoselėjimas; atlaidų malonės priėmimas išpildant Bažnyčios nustatytas sąlygas, o ypač leidžiantis į piligrimystę ir dalyvaujant parapijų skelbiamuose atlaiduose; gilesnis Telšių vyskupijos ir savo parapijos istorijos pažinimas.
Šimtmečio jubiliejų netrukus minės ir „Lietuvos Caritas“. Šia proga apie organizacijos misiją šiandien, jos vietą visuomenėje ir kartų kaitą dienraščiui Bernardinai.lt pasakoja Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė:
„Šimtas metų yra solidus skaičius, parodantis, kad „Caritas“ yra nuosekli, drįsčiau teigti, patikima ir ištikima savo atliekamai misijai organizacija. Manau, ji atliepia mūsų šaliai būtiniausius dalykus. Mūsų žvilgsnis krypsta į stokojančius ir šiuo metu kenčiančius žmones, kuriems reikalinga pagalba. „Lietuvos Caritas“ sąmoningai apsisprendė stebėti tas sritis, kuriose šiandien ko nors stinga, – nedubliuoti to, kas jau yra daroma, bet būti konkurencingas ir pastebėti tas vietas, kuriose pagalbos nėra. Mano galva, šaliai ir jos socialinei politikai „Caritas“ duoda tam tikrą spalvą. Per tiek veiklos laiko jaučiamės, kad esame pakankamai girdimi ir matomi. Turbūt tai lemia gilios ištakos – nesame ką tik įsisteigę naujokai, dar tik bandantys suprasti savo vietą ir misiją visuomenėje“, – apibendrina „Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė.
Prieš pat Kalėdas knygynus pasiekė nauja biblisto kun. Mozės Mitkevičiaus knyga „Žiū – gi Dangaus Karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose“. Skaitytojas čia kviečiamas tarsi „į dvikovą, kurioje laimėti turėtų ne teisingas, dažnai nuo mažumės žinomas atsakymas, bet teisingas klausimas, skatinantis diskusiją apie Dievą, jo Karalystę, pasaulį, mus pačius – rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai. Autorių kalbinanti žurnalistė Laisvė Radzevičienė čia domėjosi ne tik knygos atsiradimo aplinkybėmis, bet ir autoriaus mintimis apie Bažnyčios vaidmenį šių dienų Lietuvoje ir pasaulyje:
„Bažnyčia – ne tik oficiali pozicija, tai ir žmonės, savyje nešiojantys Dievo Dvasią, ramybę. Bažnyčios hierarchai meldžiasi už valstybę, už pasaulį ir ragina žmones tai daryti. Maldos nesuveiks kaip magija, bet tikrai padės besimeldžiančiam neįsisukti į blogį, pyktį, kerštą. Vidinė ramybė, Dievo Dvasia keičia pasaulį, – jei aš nesu blogio šaltinis ar blogio pusėje, vadinasi, prisidedu prie pokyčių link gėrio.
Galbūt Bažnyčia galėtų labiau viešumoje mokyti sugyvenimo principų, Bažnyčios socialinio mokymo, bet, žinau, jog daug kam labiau norėtųsi vien autoritetingai skelbiamų pavardžių. Tačiau pavardės atėjo ir išėjo, turėtume formuoti kritinį mąstymą, kuriame nebūtų pykčio, nebūtų neapykantos. Kad žmogus laisva valia galėtų apsispręsti gėriui. Laisviems žmonėms nereikia receptų, laisvos visuomenės bruožas – gebėjimas natūraliai atskirti gėrį nuo blogio. Ir ypač tada, kai tai mėginama niveliuoti“, – teigia knygos „Žiū – gi Dangaus Karalystė! Provokacija Jėzaus palyginimuose“ autorius kun. Mozė Mitkevičius.
