Kristaus krikštas
DIEVO TEISUMAS
Mons. A. Grušas
Šiuo sekmadieniu baigiamas Kalėdų laikas, per kurį mums buvo pasakyta, kad Viešpats vis dar nori keliauti kartu su mumis, kad Jis nepavargo nuo pasaulio smurto ir paviršutiniškumo, nuo mūsų egoizmo, kuris mus izoliuoja, bet, priešingai, atėjo, kad mus išgelbėtų.
Nuo išminčių apsilankymo praėjo 30 metų… Mes esame Jordano pakrantėje, kur susitinka du pusbroliai: Jonas ir Jėzus. Jonas – tikras Dievo žmogus, kuris dykumoje skelbė atsivertimą. Reikia tik pagalvoti – jis mėgins atversti netgi Erodą! Jonas priimdavo atgailaujančius nusidėjėlius ir krikštydavo juos vandeniu. Tas krikštas buvo šio noro ženklu ir antspaudu…
Tarp nusidėjėlių, laukiančių krikšto, pasirodo Jėzus, ir čia Jonas sustingsta. Mechanizmas užstrigo… Jonas nebuvo švelnaus būdo žmogus, priešingai, Advento metu mes girdėjome jo priekaištus fariziejams, nurodymus romėnų kareiviams, nusidėjėliams: viskas buvo rimta, jie visi buvo vieši ir atpažįstami nusidėjėliai, todėl Jonas viską sakė atvirai, kartais nesiskaitydamas su žodžiais. Matydamas ateinantį krikštytis Jėzų, Jonas netenka žado: Jėzui tikrai nereikia atsivertimo krikšto…
Tad kodėl Jėzus nori, kad Jonas Jį pakrikštytų?
Verta atkreipti dėmesį, kad atsistoti toje nusidėjėlių eilėje reiškė: „prarasti veidą“. Scena yra tokia galinga, kad Jonas apstulbsta: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“
„Tu esi teisusis, o aš – nusidėjėlis“. Tai sako Jonas, kuris, anot Jėzaus, yra didžiausias iš gimusiųjų iš moters. Jis ragina Jėzų atkurti deramą atstumą.
Štai esmė: Jonas mano, kad Dievas, tobulas, tyras ir nepasiekiamas, yra danguje, o nusidėjėliai yra tarsi blogio surinkėjai, nenugalimai ir atkakliai besistengiantys kuo labiau nutolti nuo dangaus. Jėzus nepaneigia šios liūdnos tiesos, tačiau savo elgesiu prieštarauja išvadoms, kurias mes visi darome. Mums natūralu manyti, kad, prieš prisiartinant prie Viešpaties, reikia rimtai apsivalyti, tuo tarpu Jėzus, priešingai: parodo, jog būtent dėl to, kad esame blogos būklės, Jis pats užpildo mus skiriantį atstumą, net jei tai reiškia pasinerti į purvą, į kurį esame įklimpę. Teisingumas Jonui reiškia tapti teisingais, o Dievo teisingumas – patikrinti ir tada apdovanoti arba nubausti. Jėzui Dievo teisumas reiškia, kad Jis pats, Teisusis, rūpinasi mumis ir padaro mus teisiais. Tai dovana, duota iš meilės ir su meile tiems, kuriems jos reikia. Čia nuopelnai neturi jokios reikšmės. Yra tik meilės perteklius. Kartą teko girdėti tokį pavyzdį: įsivaizduokite, kad daugybė žmonių vienas po kito maudosi vienoje vonioje, vienas po kito, o paskutinis vilki gražiais baltais drabužiais. Kaip jis atrodys, išlipęs iš vandens? Tas gražus baltas drabužis liks nepataisomai išteptas, tarsi suimdamas visus nešvarumus. Taip ir Jėzus, pasinerdamas į Jordano vandenis, Jis, vienintelis nekaltasis, pasiima visas mūsų nuodėmes. Tai Dievo teisingumo įvykdymas. Žinoma, čia dar nekalbama apie kryžių ir jo skausmus, bet aiškiai parodoma, kas rūpi Viešpačiui: būti su mumis.
Tai taip aiškiai atskleidžia Dievo Širdies mintį, kad natūralu išvysti Švenčiausiosios Trejybės šlovę: Tėvas negali nesidžiaugti matydamas Sūnų, kuris yra Jo meilės ir pasitenkinimo pilnatvė. Ant Jo gali pasilikti ir Šventoji Dvasia.
Kas priima šią meilę, tas pasikeičia iš vidaus ir priima Tėvo žodžius, kad esame Jo mylimi vaikai ir pasididžiavimas. Tikroji dvasinė kova nėra pastangos būti teisingais, pasikliaujant savo jėgomis, laukiant Viešpaties įvertinimo, bet priešingai: kova – tai nepasitraukti, nesislėpti kaip Adomas, nevengti akių kontakto su Tuo, kuris mus taip myli.
Ačiū Tau, Viešpatie, kad esi teisingas ir atėjai įvykdyti savo teisingumą…
