Italas benediktinas apie Jubiliejų: „Viltis reikalauja imtis veiksmų“
Pasak kun. Semeraro, Italijos Novalesos benediktinų vienuolyno prioro, Jubiliejus – tai malonės metai. Popiežius Pranciškus juos paskelbė skatindamas Bažnyčią eiti atsivertimo keliu, o popiežius Leonas juos tęsė, pabrėždamas ypatingą Bažnyčios atsakomybę kuriant taiką ir brolystę. Leidomės į piligrimystę su viltimi labai sudėtingos situacijos, tebesitęsiančių karų kontekste. Kaip moko šv. Paulius, reikia tikėtis net kai nėra vilties, ir viltis drąsino širdis tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.
Labai gražus yra Bažnyčios gebėjimas keliauti kartu su visais geros valios vyrais ir moterimis. Popiežius Pranciškus jubiliejiniams metams suteikė pranašišką pobūdį, jis skatino Bažnyčią suprasti, kaip vėl atnaujinti ištikimybę Evangelijai, ypač dėmesį skiriant vargingiausiems ir tiems, kurie yra visuomenės pakraštyje ar nuo jos atskirti.
Popiežius Leonas, brangindamas savo pirmtako palikimą, skatina Bažnyčią sutelkti dėmesį į vidinius aspektus, į poreikį atsiversti į vidinę brolystę. Jo prioritetas – Bažnyčia, kuri sugeba susitaikyti viduje, kad būtų ne tik provokuojanti, bet ir pavyzdys, brolystės modelis, gebantis suvaldyti konfliktus, egzistuojančius skirtumus ir nesusipratimus. Popiežius Leonas ragina visus gyventi vidine taika, būti vilties švyturiu tarp konfliktų, kurie kamuoja žmoniją.
Kalbėdamas apie į Romą per jubiliejinius metus atvykusius piligrimus tėvas Semeraro paminėjo, kad krikščioniška viltis tampa patikimu liudijimu, gebančiu įtraukti net ir tuos, kurie yra toli nuo tikėjimo. Bažnyčia per Jubiliejų, jo simbolius ir ritus, tokius kaip piligrimystės, siūlo kelią, kuris atliepia į kiekvieno vyro ir moters troškimą turėti prieš akis platų horizontą. Viltis reikalauja judėti, tai yra gyvenimo būdas. Kitaip liktų tik neviltis.
Bažnyčia suvokiama kaip išganymo sakramentas, bet ji geriau supranta, kad jos, kaip išganymo sakramento, esmė negali būti įgyvendinta, jei Bažnyčia nesugeba išreikšti užuojautos žmonijai. Bažnyčia yra Kristaus užuojautos žmonijai išradimas ir nėra kito kelio.
Mes, pasaulio krikščionys, turime didelę malonę: galime būti ramūs ir romūs liudytojai. Mums nebereikia užkariauti erdvių. Mes esame ne žmonijos policija, bet liudytojai, kad Dievas myli pasaulį tokį, koks jis yra, ir būtent ši meilė gali pakeisti pasaulį ir paskatinti atsivertimo kelius. Kuo labiau esame romūs krikščionys, tuo būsime patikimesni. Dievas yra kantrus mums, todėl mes pirmiausia turime būti kantrūs su savimi, su savo klaidomis ir prieštaravimais. Jei suprantame, kad Dievas yra kantrus, tampame kantriais liudytojais ir kitiems.
(DŽ/SIR)
