II sekmadienis po Kalėdų
Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)
DIEVO VAIKAS
Jonas, vienintelis iš evangelistų, savo Evangeliją pradeda ne pasakojimu, bet himnu, peržengiančiu erdvės ir laiko ribas.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“…
„Pradžioje“ – tai pirmasis Biblijos žodis. Iš jo viskas prasideda ir įgyja prasmę.
Tai ne tik chronologinis principas, bet ir visa ko pagrindas, bazė ir likimas. Be jo niekas iš to, kas egzistuoja, nebūtų buvę sukurta. Visatą sukūrė gėrio sprogimas, o ne chaosas. Ne tik žmones, bet ir žvaigždes, žolės stiebelius, akmenis ir iš miško išskridusį paukštelį – viską sukūrė Jo rankos. Mes esame stebuklingai apgaubti gėrio jėgų, kilusių iš gėrio šaltinio, kuris ir toliau mus maitina ir kuris niekada neišseks. Iš to šaltinio visada galime pasisemti, taip atrasdami, jog mūsų gyvenime visada yra kažkas didesnio už mus, ir kad mūsų paslaptis prašoka mūsų ribas.
Kai „pradžioje“ kalbame apie Dievą, tai reiškia, kad Jis bus taip pat ir centre, ir pabaigoje. Jonas liudija, kad į pasaulį atėjo tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų. Kiekvienas, vadinasi, kiekvienas vyras, kiekviena moteris, kiekvienas vaikas, kiekvienas senolis yra apšviestas. Apšviesti visi be išimties: geri ir ne tokie geri, teisūs ir sužeisti, po kiekvienu dangumi, Bažnyčioje ir už jos ribų. Nėra nė vieno gyvenimo, kuriame nebūtų bent kruopelės tos nesukurtos šviesos, kurios tamsybė nenugalėjo ir niekada nenugalės.
„Jame buvo gyvybė“…
Kristus atėjo ne tam, kad atneštų naują religinę teoriją ar pažangesnę mintį, bet kad perteiktų gyvenimą ir pažadintų tolesnio gyvenimo troškimą. Tai ir yra svaiginanti Kalėdų viršūnė: Dievo gyvenimas mumyse. Galutinė Įsikūnijimo gelmė...
„Žodis tapo kūnu“…
Jis ne tik tapo žmogumi, ir to mums būtų pakakę. Jis ne tik tapo Jėzumi iš Nazareto, Marijos sūnumi, ir to būtų pakakę dar labiau. Jis tapo kūnu, moliu, trapiu, bejėgiu kūdikiu, išalkusiu pieno ir trokštančiu glamonių, prie kryžiaus prikaltu avinėliu, kuriame šaukia visas pasaulio skausmas…
„Jis atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė“…
Dievo neįmanoma užsitarnauti. Jį galima tik priimti.
Žodis…Nuostabus žodis, kuris skamba kaip atsiveriančios durys, paprastas žodis, kaip mano laisvė, saldus žodis, kaip skraistė, atverianti erdvę gyvenimui ir šokiui.
„Tiems, kurie jį priėmė, jis suteikė galią tapti Dievo vaikais“…
Džiaugsmingą galią tapti tuo, kas turime būti: meilės ir šviesos vaikais. Tie du gražiausi Dievo vardai yra skirti mums. Kristus gimsta, kad aš galėčiau gimti. Gimti naujas ir kitoks. Jo gimimas reiškia mano, kaip Dievo vaiko, gimimą.
Mums skirtas vienintelis likimas – tapti tokiais, kaip Jis…
Adolfas Grušas
