Uždarytos Laterano Šv. Jono bazilikos Šventosios durys
Dar kartą galima priminti, kad būtent šioje bazilikoje 1423 m. popiežiaus Martyno V potvarkiu vienos durys buvo skirtos Jubiliejaus piligrimams, kad simbolizuotų Kristų, save pavadinusį durimis ar vartais. 1499 metais popiežius Aleksandras VI atidarė Šventąsias duris ir Šv. Petro bazilikoje.
Taip pat reikia pridurti, kad kardinolas B. Reina gruodžio 21-ąją dieną nuvyko į Romos Rebibbia kalėjimo komplekso „Tėve mūsų“ bažnyčią, kurioje taip pat uždarė Šventąsias duris, vieninteles, kurios nebuvo vienoje iš keturių didžiųjų Romos popiežiškųjų bazilikų. Tokią specialią išimtį suteikė popiežius Pranciškus, daug kartų išreiškęs įsitikinimą, kad kiekvienas, per Dievo malonę, gali atsiversti.
Gruodžio 27-ąją, priminė homilijoje kardinolas B. Reino, Bažnyčia atsimena Šv. Joną Evangelistą, mylimą Jėzaus mokinį ir draugą, o dienos Evangelijos skaitinys nutiesia tiltą tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Jėzaus Gimimo ir Prisikėlimo. Kapas tuščias, Viešpaties nėra, kur jis – nežinia, sako Marija Magdalietė Petrui ir kitam mokiniui, kurie tuoj leidžiasi paknopstomis prie kapo.
Kapas tuščias, kur ieškoti Viešpaties? Ar tai nebuvo ir daugybės piligrimų, kurie per Šventuosius Metus aplankė Romą, klausimas? Ar to, pasak kardinolo B. Reina, neklausia visi norintys sutikti Jėzų savo gyvenime? Šiomis dienomis girdėjome, kad piemenys ir kiti jį sutiko, apstulbę, skurdžios grotos ėdžiose. Tą pačią nuostabą matome vėliau Jėzaus žvilgsnį nelauktai sutikusių nusidėjėlių, raupsuotųjų ir vargšų akyse. Ką tai reiškia mums?
Pasak popiežiaus vikaro, turime būti tokios nuostabos saugotojai. Tikintieji yra kviečiami padėti tiems, kurie prarado viltį, nebepakelia savo naštų, yra prislėgti neteisingumo ir mato tik tuščią kapą, nieko daugiau, sutikti Jėzaus žvilgsnį. Tokių situacijų ir Romos mieste apstu: solidarumo tarp centro ir periferijų trūkumas, tarpusavio brolybės stoka, ekonominis ir dvasinis skurdas, šeimų irimas, kartų susipriešinimas, priklausomybių grandinės, savo aukščiausio pašaukimo dažnai neišpildanti politika. Žvelgiant dar plačiau – informacijos atsiejimas nuo tiesos, kultūros nuo mokytojų, taikos nuo teisingumo, jėgos logikos įsivyravimas.
Šiame kontekste tikintieji, girdėję, matę, palietę gyvenimo Žodį, patys turi pranašauti. Jei jų skelbime žodžiai susijungs su veiksmais, įtrauks visus jausmus, tada šis skelbimas pradės keisti tarpusavio ryšius, socialines ir egzistencines vietas, visą miestą. Bus atidengtas paslėptas Išganytojo veidas. Tokia viltis išjudino daugybę piligrimų, žengusių per Šventųjų durų slenkstį, kad būtų atgaivinti, gautų gailestingumą ir išmoktų patys būti gailestingi artimui, nes galiausiai pagal tai būsime teisiami. Tokios pat gailestingumo, artumo, solidarumo, sinodiškumo pranašystės, Evangeliją įkūnijančių gestų, reikia ir Bažnyčiai Romoje. (RK / Vatican News)
