Trečiasis advento sekmadienis
Anuo metu Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir pasakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį.“ (Mt 11, 2–11)
DIEVAS, KURIO NESUPRANTAME
Jonas Krikštytojas sutrikęs… Jis skelbė Mesiją, ateinantį su kalaviju rankoje, pasirengusį atskirti grūdus nuo pelų, teisiuosius nuo nusidėjėlių. Tačiau, pasirodžius Jėzui, viskas yra kitaip: jokių bausmių, jokio griaustinio, jokių nuosprendžių. Tik meilė… Meilė, kuri nesirenka, kuri šviečia kaip atkakli saulė tiems, kurie jos nusipelno, ir tiems, kurie nenusipelno. Taip yra, nes Dievas Jėzuje neteisia: Jis myli. Myli visus… Ir šis Dievo, kuris taip skiriasi nuo to, ko tikėjosi Jonas, vaizdas tampa Jono dvasinės krizės priežastimi.
Su Jėzumi baigėsi religijų, sudarytų iš ritualų, aukojimų ir praktikų, skirtų atleidimui užsitarnauti, era. Dievo negalima užkariauti. Dievas priimamas, nes Jis pats yra tyra dovana, Meilė, kuri pirmiausia dovanoja save. Iš tiesų Jėzus tai pasako labai aiškiai: Jis atėjo ieškoti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.
Tuomet Jonas, susirūpinęs, ir siunčia pasiuntinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Šis klausimas skamba iki šiol, nes jis atskleidžia, koks didelis yra atotrūkis tarp to, ko mes tikimės iš Dievo, ir to, kas Dievas iš tiesų yra.
Tačiau reikia pripažinti, kad tos abejonės nesumenkina Jono didybės. Priešingai, jos daro jį dar didesnį, žmogiškesnį, artimesnį mums. Kiekvienas žmogus, net ir šventieji, patiria sumišimo akimirkas, ir būtent tos krizės išvalo mūsų turimą iškreiptą Dievo įvaizdį.
Vienas dalykas tikrai aiškus: kai Dievas pasirodo, Jis sumaišo visas kortas ir kviečia mus vėl pradėti tikėti, šį kartą iš visos širdies.
Jėzus išgirdęs apie Jono abejones, nesivelia į polemiką, bet atsako, nurodydamas tai, kas vyksta aplink Jį: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“.
Jėzus neįrodinėja. Jis parodo. Jis neargumentuoja. Jis leidžia kalbėti išgydytoms žaizdoms.
Tam tikriems klausimams nepakanka vien tik protingo mąstymo. Reikia žvilgsnio, sugebančio įsigilinti į esmę. Dažnai, jei žvelgiame į savo gyvenimą tik paviršutiniškai, viskas gali atrodyti kaip nesėkmės ar klaidos, bet įsigilinę atrandame, kad visą tą laiką Dievas tyliai veikė mumyse.
Kur eina Viešpats, ten klesti gyvenimas. Tai paprastas dėsnis.
„Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“, – sako Jėzus. Šio pasipiktinimo priežastis yra Dievo gailestingumas. Dievas, kuris nebeskirsto žmonių į gerus, kuriuos reikia apdovanoti, ir blogus, kuriuos reikia nubausti, bet atveria savo rankas visiems, žydams, užaugusiems religijoje, pagrįstoje nuopelnais, bausmėmis ir moraliniais reitingais, buvo sunkiai suprantamas. Papiktinimas…
Būtent šis trapus Jėzaus Veidas ateityje sukels krizę ir Jo mokiniams, susidūrusiems su pažemintu, nugalėtu, iš pažiūros pralaimėjusiu Mesiju.
Jėzus tuomet sukėlė papiktinimą ir piktina iki šiol: Jis niekada nesitaikstė su daugumos nuomone, laužė stereotipus, apvertė Dievo įvaizdį, asmenybę iškėlė aukščiau įstatymo, o žmogų – virš taisyklių…
Jėzus prabyla miniai apie Joną: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“, – ir tuojau priduria: „bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. Kodėl? Nes Jonas yra kaip Mozė: jis palydėjo tautą iki slenksčio, bet pats neįėjo. Jis negalėjo – jį sustabdė mirtis – ir galbūt nenorėjo: Jėzaus siūlomas Dievo įvaizdis jam buvo nesuprantamas.
Matas čia pateikia subtilų įspėjimą: mes visi esame labai geri, prašydami kitus keistis, bet kai ateina laikas mums patiems keistis, sustingstame. Tą būseną kai kas vadina „gerųjų sindromu“: visada jaustis teisiais.
Bet Jėzus taip nemano. Jis žino, kad kiekviename iš mūsų gyvena gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Nėra tokio gero žmogaus, kad jam nereikėtų atsiversti. Nėra tokio blogo žmogaus, kad jo nebūtų galima mylėti.
Ir būtent čia prasideda Evangelija.
Žmogus visada rizikuoja susikurti sau tinkamą Dievą. Patogų, raminantį Dievą, pritaikytą savo lūkesčiams. Dievą – stabą, kuris netrukdo, nepertraukia, nekeičia. Dievą, kuris toks panašus į mus,… kad nebėra Dievas.
Galbūt atėjo laikas vidiniam apsivalymui? Gal jau metas išmesti dieviškas karikatūras, kurias savo širdyje susikūrėme?
Mums reikia visus savo reikalavimus Dievui apšviesti Evangelijos šviesa, kad galėtume atsikratyti iškreiptų, vaikiškų, manipuliuojančių vaizdinių, kuriuos nešiojamės savyje, visų pirma norėdami pateisinti save.
Tik taip Dievas gali vėl tapti... Dievu. O mes, pagaliau, laisvais tikinčiaisiais…
Adolfas Grušas
