Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja
MŪSŲ KELIONĖS ŠVYTURYS
Mons A. Grušas
Baigiasi didžioji Kalėdų diena, ir Evangelijos pasakojimas, dar kartą mums priminęs piemenų apsilankymą prie prakartėlės, baigiamas sausu fakto konstatavimu: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose”. Marija ir Juozapas atneša kūdikį atlikti apeigas, kurios sudaro žydų tautos tradicijos dalį.
Kita vertus, pats Jėzus sako: „Aš atėjau ne panaikinti įstatymą, bet jį įvykdyti“…
Mes tai ir darome: vykdome, kas mums įsakyta ir drauge jaučiame, kad tai kartais tampa taip sunku, kad beveik neįvykdoma.
Ta proga Bažnyčia kviečia mus apmąstyti Marijos, moters, paklususios Tėvo planui, nuolankumą.
Mergelės, kurią šiandien vadiname Dievo Motina, didybė glūdi tame, kad ji tapo Dievo mokine, ištikima mokine, klausanti ir įgyvendinanti Žodį. Todėl baigiantis Kalėdų dienai, po to, kai kartu su ja ruošėmės Advento metu, laukdami šio Įsikūnijimo įvykio, vėl esame kviečiami atnaujinti savo atsidavimą. Mes pripažįstame ją, kaip savo motiną, ir prašome, kad ji lydėtų mus, rodydama tikrąjį kelią. Be jos mūsų tikėjimas lieka neišbaigtas. Be jos mes nesugebame tikrai sekti Kristumi.
Visada stebina, kai girdžiu sakant: „Aš einu tiesiai pas Jėzų, neperėjęs per Mariją“, ir klausiu savęs: „Kaip tai įmanoma?“ Mes turime lengvą kelią, kuris mus veda pas Jį, bet vietoj to rizikuojame visus kelius padaryti kuo sudėtingesnius…
Atsisveikiname su Kalėdų diena, žvelgdami į šią Žvaigždę, kuri mus saugo nuo išsiblaškymo. Mes taip pat šaukiamės jos, kaip Taikos Karalienės, į kurią popiežiai visada kreipė tikinčiųjų mintis, minint pasaulinę taikos dieną.
Apie taiką kalbame labai dažnai, bet tuo pačiu metu šį žodį ir paniekiname, nes niekaip taikos nepasiekiame. Todėl ir žvelgiame į Mergelę Mariją kaip į Naujųjų metų vartus, ir prašome Jos, kaip meldžiamės giesmėje, apgaubti mus visus savo apsiaustu, kad mūsų kelionė žemėje būtų saugi.
Ir tada mūsų širdis nurimsta…
