Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gruodžio 28 d.)

„Mano kalėdinis linkėjimas ir malda už jus visus – kad mūsų mažoje tautoje išliktų vienybė, rastųsi daugiau pakantos ir pastangos įsiklausyti į kiekvieną žodį, kuris gal liūdnas, gal kenčiantis, gal bijantis… Nebijokime! Dievas tapo Žmogumi, kad mus išgelbėtų“, – linki kardinolas Audrys Juozas Bačkis, savo sveikinime, kurį skelbia dienraštis Bernardinai.lt, švenčių proga kviesdamas dovanoti laisvą ir gera linkintį žodį – žodį, kuris paliudija mūsų meilę ir rūpestį, kuris padrąsina ir kviečia ieškoti tiesos, kuris guodžia ir suteikia vilties, puoselėti maldos žodį, sąžinės žodį, tesėto pažado žodį, ištikimybės žodį, labiau pasverti žodžius, kurie gali skaudinti, žeisti ir supriešinti, įkūnyti gerą žodį geruose darbuose.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Kūčių išvakarėse paskelbtame pokalbyje su Bernardinai.lt bendradarbe Aurelija Plokštyte, apžvelgęs svarbiausius besibaigiančių metų įvykius, tikinčiuosius kviečia nepaleisti iš akių krikščionių pašaukimo būti taikdariais:

„Taikdarys yra tas, kuris tiesia tiltus tarp žmonių, net jeigu jie dėl ko nors nesutaria. Kad ir koks aktualus klausimas būtų, jis negali mūsų supriešinti. Negalime atmesti žmogaus todėl, kad jis mano kitaip. Kai taip elgiamės, patiriame didžiulį nuostolį, nes mes esame daugiau nei nuomonės, supratimai ar įsivaizdavimai. Todėl krikščionio misija – rasti būdus, kaip sutarti nesutariant.

Mes sutariame, kad nesutariame. Šiandieninėje situacijoje krikščionys turėtų atpažinti kontekstą, kur jie gali būti liudytojai, kaip galima pasiekti sutarimą net turint skirtingą nuomonę. Paversti kitokią nuomonę svertu nesikalbėti ar vienas kito nekęsti – didelė žmogaus neišmintis ir nuodėmė paminant artimo meilę. „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21) “, –Bernardinai.lt skelbiamame pokalbyje ragina Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Naujai pažvelgti į Kūčių vakarienės prasmę savaitraštyje „Mano Druskininkai“ kviečia Ratnyčios parapijos klebonas kun. Algirdas Šimkus. Skaitytojus įkvėpimo semtis jis kviečia iš šv. Jurgio legendos – drąsinančios stoti į kovą ir nugalėti žudančią slibino bjaurastį – tai, kas sielai kelia mirtiną pavojų.

„Šventojo Rašto žodžiai yra iškilūs ir legendų pasakojimai – poetiški, bet gyvenime viskas paprasčiau ir apčiuopiamiau, tik tikslas tas pats – nesibaigiančios, sunkios, varginančios kovos su slibinais. O slibinai niekados nepasirodo tikruoju savo pavidalu – bepigu būtų tokį atpažinti ir griebtis iečių. Bet atpažinti seną priešą, besidangstantį neva gerais ketinimais, kilniais pavidalais, kaip nors kitaip apsimetantį geručiu – užduotis iš pačių nelengvųjų. Jėzaus liudijimas vienintelis gelbsti.

Jėzaus liudijimas primena, kad krikščionio būtis neapsiriboja tik slibinų nuvijimu – gyvenimas yra nepaliaujama kūryba. Kurti gyvenimą reiškia statyti tiltus – ir nebūtus, netiestus, ir slibinų degintus sudegintus. O tiltai visuomet reiškia dviejų krantų – tavo ir mano – jungtį. Jungčių, ryšių kūrimą, išsivadavus iš slibinų apnuodyto oro, pavadinčiau viena gražiausių Jėzaus liudijimo atvertų kūrybos sričių. Jungtys tarp pavienių žmonių – širdžių ryšiai – mus sujungia į bendruomenę, ir taip mes tampame Bažnyčia. Tik vieninga bendruomenė yra bendruomenė, todėl dėl vienybės verta atsiraitoti rankoves“, – savaitraštyje „Mano Druskininkai“ rašo kun. Algirdas Šimkus.

Apie būtinybę statyti tiltus, ieškoti Kristaus veido vargstančiuose Pirmąją Kalėdų dieną dienraštyje Bernardinai.lt paskelbtame sveikinime kalba ir Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ:

„Gyvename visuomenėje, kurioje diskusijos kartais virsta priešprieša, o skirtingos nuomonės – sienomis tarp žmonių. Dievas, tapęs žmogumi, ateina ne palaikyti kurios nors pusės, bet vienyti ir statyti tiltus, kad, nepaisydami visų skirtumų, mokėtume žvelgti vieni į kitus kaip į brolius ir seseris – su meile.

Tačiau meilė – ne vien šiltas, jaukus jausmas. Tai ir įsipareigojimas pasilikti su kitais visada – kai viskas klostosi lengvai ir kai santykiai tampa sudėtingi. Matydami skurdžioje oloje tarp vargingiausių žmonių ir gyvulių gimusį Jėzų, ieškokime Kristaus veido ypač tuose, kurie vargsta ir kenčia – prie mūsų durų ar bet kur pasaulyje. Meilę galime parodyti labai įvairiai: skirdami paramą, savanoriaudami ar tiesiog pasiūlydami puodelį kavos, paduodami ranką, nusišypsodami ar išklausydami kitą. Parodytas gerumas visada padeda dalytis ir Kalėdų džiaugsmu“, – primena arkivyskupas Lionginas Virbalas.

Apie tai, kad Kalėdos nesibaigia prie prakartėlės, o tęsiasi, kai darome sprendimus, bendraujame, esame atsakingi už kitą žmogų, Piemenėlių šv. Mišių homilijoje priminė ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, drauge dar kartą pakviesdamas jau šiandien įsitraukti į Gailestingumo miesto statybas:

„Gailestingumo miesto statymas nėra vien simbolinis ar retorinis vaizdinys. Tai kvietimas kurti tokią bendruomenę, tokį miestą, tokią visuomenę, kurioje Dievo gailestingumas tampa matomas per konkrečius darbus, žodžius ir maldas. Mes statome Gailestingumo miestą, kai šeimose mokomės atleisti, kai parapijose niekas nelieka nepastebėtas, kai visuomenėje silpniausias nėra paliekamas nuošalyje. Artėjantis Gailestingumo kongresas primena, kad gailestingumas nėra silpnumo ar naivumo ženklas – tai mums patikėta Dievo stiprybė, kad per ją pasaulis galėtų įtikėti, jog Dievas iš tiesų gyvena tarp mūsų“, – Kalėdų naktį drąsino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Parengė Giedrius Tamaševičius