Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (gruodžio 14 d.)
Apie šios iniciatyvos ištakas ir aktualumą šiandien pasakoja „Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė, pokalbio pabaigoje įvardijusi ir beveik keturių tūkstančių „Carito“ savanorių veiklos reikšmę:
„Manau, kad savanorystė yra dvipusis eismas. Vertinant pasaulio logika atrodo, kad visiška nesąmonė eiti ir už dyką ką nors daryti. Kodėl? Juk viskas turi būti paremta pinigais ir man nešti naudą.
Tačiau kai pabandai stabtelėti ir be jokio atlygio paprastai pasitarnauti, padaryti gerą darbą, tada viduje atsiranda labai malonus jausmas, pasidaro gera. Savanorystė gali prisidėti prie asmeninio tobulėjimo, naujų dalykų išmokimo ir leidžia pajusti, kad tavo diena nepraėjo veltui ir įvyko kokių nors prasmingų dalykų.
Manau, varomoji jėga yra tai, kad šalia skaudžių istorijų, kurias girdi „Carito“ savanoriai, juntama prasmė, apima džiaugsmas ir užtikrintumas, kad viską darai ne veltui. Labai džiugina, kai žmonės mato ne tik save, bet ir tai, kas vyksta aplinkui, kai jiems rūpi. Visuomenėje viskas priklauso nuo mūsų pačių, ir toks susitelkimas, vienas kito matymas yra labai svarbu“, – apibendrino „Lietuvos Carito“ generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė.
1994 m. tuometinio Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio kvietimu į Vilnių atvykę Šv. Jono broliai šiemet mini kongregacijos įkūrimo penkiasdešimtmetį. Mintimis apie pirmąjį dešimtmetį Lietuvoje, įkūrėjo paliktas traumas ir dabartinę veiklą, remiantis keturiais joanitų gyvenimo ramsčiais – malda, bendruomeniškumu, studijomis ir apaštalavimu – dienraščiui Bernardinai.lt pasakoja šios bendruomenės prioras br. Renaud-Marie Desplanques CSJ.
„Egzistuoja materialinis skurdas, pavyzdžiui, vargšai. Per penkiolika metų Lietuvoje padėjome daugeliui gatvės vaikų grįžti į normalų gyvenimą. Bet egzistuoja ir dvasinis skurdas, pavyzdžiui, kai žmonės nieko nežino apie Dievą arba yra Juo nusivylę. Į tai taip pat reikia atsiliepti.
Daugelis nenori kreiptis į Jį, nes mano, kad Dievas yra griežtas teisėjas, koks nors nuolat kontroliuojantis baudėjas. Puikiai suprantu, kai Dievą šitaip įsivaizduojantys žmonės sako, kad jiems Jo nereikia, – tokio Dievo nereikėtų ir man. Tačiau mes galime padėti susipažinti su tikruoju Dievu.
Šiandien yra daug tamsos, nusivylimo, žmonės jaučiasi vieniši. Labai gaila, nes jie nežino, kad šalia yra šviesa, vilties ir paguodos šaltinis. Mūsų tikslas – padėti žmonėms atrasti šį šaltinį, kad jie galėtų atsigauti, atrastų ramybę, viltį ir širdies džiaugsmą“, – šiais žodžiais Šv. Jono bendruomenės misiją šiuolaikinėje visuomenėje įvardijo br. Renaud-Marie Desplanques CSJ.
Gruodžio 9 d. dienraštyje Bernardinai.lt pasirodė Tiberiados bendruomenės brolio Ivano Demeure straipsnis „Priimti Kūdikį“. Skaitytojams jis siūlo atlikti kontempliacijos pratimą – giliai priimti dieviškąjį Kūdikį, o kartu su Juo ir vaikų slėpinį.
„Vis dėlto gyva krikščioniška viltis, nors nematoma, neapčiuopiama, skatina kitokį buvimą pasaulyje, kuriame ekonominiai, geopolitiniai, klimato pavojai, auklėjimo iššūkiai slegia visas šeimas. Koks šis krikščioniškas skirtumas? Labai mažas ir labai didelis. Krikščionys mato tai, ko kiti jau nebeįžvelgia. Jie ne tik gimdo savo vaikus šiame pasaulyje, bet ir suteikia jiems pradžią gyvenimui, kuris bus amžinas.
Šio pasaulio lūžiai, kad ir kokie būtų stiprūs, krikščionių yra įveikiami, kai žvelgiama toliau. Man atrodo, jei norima susilaukti atžalų, labiau nei kada nors anksčiau reikia tikėti Dievą. O mes, vienuoliai, atsisakę gimdyti vaikus, gyvename tikėjimu, bandome jį pasėti širdyse tų, kuriuos sutinkame. Tad galbūt mūsų pašvęstasis gyvenimas, tarsi pirštas nukreiptas į Dangų, kursto viltį ir netiesiogiai prisideda prie kai kurių gimimų…
Mano mintys nėra sociologinės. Tiesiog įžvelgiu, kokie gali būti socialiniai mūsų tikėjimo padariniai. Mūsų tikėjimas, sutelktas į absoliučią Kristaus naujovę, suteikia mums gilesnes priežastis mylėti ir priimti Vaiką, vaikus savo gyvenime kaip naujovės ženklus, mat leidžia juos sąmoningiau ir dosniau priimti. Užuot ginčydamasis protu dėl šio klausimo, norėčiau, kad pajustumėte šio tikėjimo žavesį“, – kviečia Bernardinai.lt skelbiamo straipsnio autorius br. Ivanas Demeure.
