Sesuo L. Caram OSC. „Radikaliausia antisisteminė pozicija – nuoseklumas“
Tokiomis mintimis dalijasi žinomas Ispanijos Katalikų Bažnyčioje veidas – klarisė vienuolė Lucia Caram iš Šv. Klaros vienuolyno Katalonijos regione. Ji išgarsėjo ir tuo, kad vyko į Ukrainą kone pusšimtį kartų, kartais už sunkvežimio vairo, gabendama įvairiausią pagalbą, taip pat rūpinosi įvairiomis humanitarinėmis iniciatyvomis pačioje Ispanijoje.
Yra grupių, pasak vienuolės, kurios su milžiniška energija – kuri labai sveikintina – organizuoja demonstracijas ar šventinius susibūrimus, tačiau be tikro tęstinumo: be nuolatinio savanoriško darbo, be laiko dovanojimo, be procesų palaikymo, įsitraukimo į reikalus, kurie reikalauja pastangų, kantrybės ir aukojimo.
„Nes, būkime atviri, protestas be įsipareigojimo išblėsta. Jis sukelia triukšmą, padaro akimirkos įspūdį... bet greitai išnyksta“, – rašo sesuo Lucia. Ir priešingai, yra visa karta, kuri daugelį metų nenuilstamai dirbo, rėmė projektus, lydėjo žmones, kūrė bendruomenes, savo rankomis, savo laiku ir savo gyvenimu padėjo keisti realybę. Ir jie vis dar čia, be iškeltų transparantų, be haštagų ir nuotraukų socialiniuose tinkluose.
Tai yra tikroji savanorystė. Tai yra aktyvizmas, kuris keičia pasaulį. Tai pati radikaliausia antisisteminė pozicija – nuoseklumas. Nes būti prieš sistemą reiškia ne viską garsiai peikti – tai reiškia kurti alternatyvas. Tai reiškia ne viską sudeginti, bet rizikuoti kurti. Tai reiškia ne tik pasakyti, kad „tai yra blogai“, bet ir rizikuoti, kad viskas būtų gerai. Tai yra ne „viskam – ne“, bet „taip“ konstruktyvioms alternatyvoms, dialogui ir pagarbai.
Kokia prasmė smerkti, jei nenorime susitepti rankų? Kokia prasmė sakyti skambius žodžius, jei atkakliai nedarome mažų veiksmų? Kam kelti gaisrus, jei po kelerių metų pačiam tenka juos gesinti, supratus, kad vienintelis dalykas, kuris kažką keičia, yra tai, kas išlieka.
Šiandien mums reikia nuoseklumo revoliucijos. Revoliucijos, kuri nuo skundų pereina prie veiksmų, nuo šūkių – prie konkrečios pagalbos, nuo „man nepatinka pasaulis“ prie „aš jį pakeisiu savo rankomis“. Revoliucijos, kuri supranta, kad teisingi dalykai ginami ne tik šūksniais, bet ir gyvenimu. Mažiau žodžių. Daugiau atsidavimo. Mažiau rūko. Daugiau purvinų rankų.
Nes ateitį sukurs ne tie, kurie šaukia garsiausiai, o tie, kurie atiduoda daugiausia savęs. Tai didelis iššūkis ir didelė galimybė.
Kai, pasak sesers L. Caram, ji kalba apie nuoseklumą ir atsidavimą, galvoja ne vien apie protestuojančius jaunuolius ar tuos, kurie plūduriuoja aktyvizmo paviršiuje. Bet ir apie tuos, kurie, remdamiesi pseudotikėjimu, gyvena beformėje dvasingumo būsenoje, kupini įkarščio ir trumpalaikių emocijų, tačiau be tikro įsitraukimo į gyvenimą ar savo artimo skausmą.
Tikras krikščioniškas dvasingumas nėra bėgimas nuo tikrovės, emocinis prieglobstis ar kampelis, kuriame galime užmerkti akis prieš tikrovę. Tikrasis dvasingumas yra įsikūnijimas. Tai rankos, sukištos į purvą, dėmesinga širdis, atviras žvilgsnis. Tai tas tikėjimas, apie kurį Jokūbo laiške sakoma taip: „Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 18).
Todėl, neslepia klarisė ispanė, ji jaučia daug abejonių dėl naujųjų judėjimų, kurie remiasi pamaldžia euforija, kur garbinimas yra be įsipareigojimo, o malda nevirsta veiksmu. Nes tikėjimas, kuris nepadeda keistis, mylėti, padėti, stovėti šalia kenčiančiųjų... yra tikėjimas, kuris neturi prasmės. Tikėjimas be įsipareigojimo yra rūkas. Tikėjimas su darbais yra dangaus karalystė. (RK / Vatican News)
