Kalėdos, Kristaus gimimas
Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. (Lk 2, 15–20)
TAS DIEVO MAŽUMAS…
Nežiūrint, kiek Kalėdų jau buvo mūsų gyvenime, ko gero, visada tikėjomės, kad vieną kartą į mūsų gyvenimą įžengs galingas Mesijas, kuris vienu stebuklingu smūgiu išspręs visas mūsų mažas ir dideles problemas ir sujaudins žmonių širdis, atnešdamas taiką visai žmonijai…
Deja! Labai dažnai taip ir likdavome nusivylę…
Evangelija mums sako, kad Jėzus atėjo į pasaulį tuo metu, kai šis, kaip ir visada, džiaugėsi klaidingomis saugumo garantijomis. Kaip tik tada imperija paleido sudėtingą karo mašiną, kuri prasidėjo gyventojų surašymu, kad suskaičiuotų ir įvertintų turimas jėgas, kurias galėtų panaudoti plėtrai ir naujų žemių užkariavimui.
Mesijas, Senojo Testamento Lauktasis, tuo metu įžengė į žmonijos istoriją. Tyliai, toli nuo sostinės žiburių. Jam netgi teko ieškoti vietos, kur gimti. Pranašai tikriausiai būtų nusivylę, pamatę, kad jų pranašystės išsipildė būtent taip.
Taip buvo visada. Mes taip pat išgyvename šį laukimo etapą, pažymėtą žmogiškos galios ir šlovės logika.
Tada Jėzus mus nustebino, pasirodydamas ant improvizuotos šiaudų lovos urve, nes kitur Šventajai Šeimai nebuvo vietos.
Net ir šiandien Jam nėra vietos, nes visi yra užsiėmę daugybe savų reikalų, norėdami, kad viskas būtų padaryta iškart ir taip, kaip mes pageidaujame. Net ir šiandien Dievas gimtų urve, o mes rūpintumės užimti pirmąsias vietas, pykdami vieni ant kitų.
Šiais metais, jei nesugebėsime pakeisti savo požiūrio į šios šventės šventimą, rizikuojame dar kartą nusivilti.
Kalėdų paslaptį mums atskleidžia prakartėlės personažai, tie, kurie priartėja prie ėdžių, sujaudinti ir apimti švelnumo tam, kas atsiveria prieš jų akis. Mes taip pat esame pašaukti gimusio Kūdikio asmenyje, Jo mažume, įžvelgti Dievo galybę. Marija čia mums rodo pavyzdį, kai Lukas pasakoja, jog Mergelė visa tai saugojo savo širdyje. Neleiskime, kad Dievo, tapusio žmogumi, gimimas liktų tik nereikšmingu praeinančiu prisiminimu. Gyvenkime ne laukdami Mesijo, kuris viską nušluos, bet Mesijo, kuris pasirodo mažose asmeninės istorijos akimirkose.
Kalėdos padeda mums suprasti, kad Dievas yra ir Pietų Amerikos miestų lūšnynuose, Kyjive bombų nuniokotuose pastatuose, Gazos vandeniu užtvindytose palapinėse. Mūsų pavargusioje širdyje…
Dievas mūsų tarpe apsigyvena tada, kai žmonės savo mažais kasdienio gyvenimo gestais net ir tokiose vietose dalijasi vieni su kitais savo širdies gerumu. Tarp mažų ir didelių mūsų gyvenimo problemų atrandame Dievą tame dėmesyje, kurį mums parodo kiti, norėdami palengvinti mūsų sunkumus. Sugebėdami pastebėti subtilų Dievo buvimą mūsų gyvenime per brolius, mes galime suprasti šios šventės esmę ir suvokti įvykių, kuriuos, kaip ir Marija, esame pašaukti saugoti savo širdyse, grožį.
Linksmų Kalėdų, brangieji! Šią naktį gimęs Kūdikėlis tepažadina mūsų užmigusią sąžinę. Kalėdos nėra paprasta priemonė pasaldinti mūsų tikėjimą, bet įsipareigojimas gyventi, kreipiant dėmesį į tai, kas maža ir bejėgiška, kad galėtume tai saugoti, sekdami Juozapo pavyzdžiu.
Jėzus, taikos Kunigaikštis, teneleidžia mums pasinerti į klaidingą saugumo jausmą, bet tepadeda mums gyventi taip, kad patys taptume šviesa mūsų laikų žmonėms, išgyvenantiems savo istorijos naktį…
Adolfas Grušas
