Grįžimas iš Šventosios Žemės: kaip tikintiesiems atsiliepti į kančią?
Advento pabaigoje Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis tėvas Arturo Sosa SJ kviečia rimtai apmąstyti ne tik malones ir palaiminimus, kuriuos gavome per pastaruosius metus, bet ir šešėlius bei iššūkius – ne tik mums, kaip individams, bet ir kaip pasaulinei šeimai.
„Negalime neprisiminti šešėlių tų konfliktų, kurie atėmė šimtų tūkstančių žmonių gyvybes – nuo Ukrainos iki Mianmaro ir Haičio, Gazos ir Vakarų Kranto iki Sudano ir Kongo Demokratinės Respublikos, Amerikos iki Sirijos ir Afganistano. Matėme, kaip šeimos buvo išskirtos ir iškeldintos, vaikams buvo atimta galimybė augti taikoje, o ištisos tautos buvo sužeistos taip, kad jų žaizdos neužgis per keletą kartų. Daugeliui žmonių karo garsai tapo kasdienio gyvenimo ritmo dalimi. Netekti draugų ir artimųjų dėl smurto tapo normalu“, – rašo jėzuitas, apgailestaudamas, kad labiau investuojame į tai, kad būtų įrodyta mūsų teisybė, nei į mėginimus sukurti geresnį pasaulį. Dėl to karo ir mirties šmėkla tvyro net virš mūsų švenčiausių akimirkų.
Tačiau tamsoje yra ir šviesos. Mus supa tie, kurie stovi kartu su vargšais ir bejėgiais. Tie, kurie mums primena, kad kiekvienas žmogus yra brolis ar sesuo, nusipelnęs pagarbos, vilties ir ateities. Mes esame kviečiami būti geros valios žmonėmis, kurie renkasi užuojautą, o ne neapykantą; empatiją, o ne abejingumą; pasitikėjimą, o ne cinizmą. Tie lyderiai ir paprasti žmonės, kurie pasisako prieš neteisybę, parodo, kad dialogas nėra silpnumas, susitaikinimas nėra naivumas, o atleidimas yra vienintelis būdas užkirsti kelią neapykantai lemti mūsų ateitį.
Arturo Sosa SJ prisimena lapkričio pabaigoje vykusią savo kelionę į Šventąją Žemę. „Mane sujaudino istorijos, kurias papasakojo Palestinos musulmonai ir krikščionys, apie gyvenimą savo protėvių žemėje, kur jie dabar yra laikomi įsibrovėliais. Kai kurie pasakojo, kaip kontrolės punktai naudojami kaip keršto priemonė prieš palestiniečius Betliejuje ir Vakarų Krante. Kiti pasakojo kaip jų žemė ir alyvmedžiai buvo atimti ir atiduoti svetimiesiems“, – rašo jėzuitų vyresnysis, apgailestaudamas, kad plinta tokia kančios „normalybė“. Jis prisimena vieno palestiniečio krikščionio žodžius, kuriais šis mėgino paaiškinti savo bejėgiškumą: „Aš perskaičiau George'o Orwello knygą „1984“. Mes gyvename „orveliškai“.
Yra nepaprastai sunku klausytis kančios liudijimų ir nepasiduoti beviltiškumui ar pykčiui, bet mūsų tikėjimas mus skatina reaguoti kitaip, pažymi jėzuitas. Ne beviltiškumu ar pykčiu, bet atvirumu atleidimui ir gijimui. Tai yra pagrindinė misija, kurią mums patikėjo Bažnyčia – atnešti susitaikinimą žmonėms.
Prieš du dešimtmečius, 2003 m. rugpjūčio mėnesį, kardinolas Carlo Maria Martini SJ grįžo iš Šventosios Žemės ir parašė laišką apie savo patirtį Jeruzalėje: „Jei žiūrėsime tik į savo skausmą, tada visada vyraus neapykanta, kerštas ir atpildas. Bet, jei skausmo prisiminimas yra ir kitų, nepažįstamųjų, netgi priešų kančios prisiminimas, tada jis gali būti supratimo proceso pradžia. Išreikšti kitų skausmą yra bet kokios ateities taikos politikos prielaida“. Per dešimtmečius ir kartas būtent mūsų nesugebėjimas matyti kitą trukdė mums reaguoti į kančią taip, kaip turėtume. Pašalinti kliūtis, kurios trukdo mums patirti gyvenimą su kitu, yra sunku, bet būtina – ne tik tam, kad galėtume reaguoti į kitų kančią, bet ir tam, kad galėtume pasirūpinti savimi. Matydami kitus tokius, kokie jie yra – broliai, seserys, draugai, bendrapiliečiai – mes galime žengti į priekį.“
Baigdamas laišką Jėzaus Draugijos vyresnysis ragina visus geros valios žmones kartu prabilti ir patvirtinti, kad smurtas yra pasirinkimas, o ne neišvengiamybė. Pasauliui reikia ne daugiau ginklų, bet tiltų statytojų. „Mums reikia širdžių, pasiryžusių suprasti prieš teisiant, gydančių prieš pasmerkiant, priimančių, o ne atmetančių. Žvelgdami į kenčiančius, negalime likti abejingi ar nusišalinę. Jų skausmas yra raginimas prisiimti atsakomybę už savo tikėjimą ir pasaulį“. Jis prisipažįsta savo broliams jėzuitams, kaip jį sujaudino ši piligrimystė, ir primena, kad popiežius Leonas, popiežius Pranciškus ir popiežius Benediktas siuntė juos į Bažnyčios pakraščius. „Kiekvienas iš jų mums sakė, kad Bažnyčiai labiausiai reikia Jėzaus Draugijos pasienio zonose. Misija Šventojoje Žemėje – tai misija pasienyje. Šiai sienai reikia jėzuitų, kurie yra pasirengę mokytis žmonių kalbų ir kultūrų, kad galėtume įvykdyti savo susitaikymo ir teisingumo misiją.“
(DŽ / Jesuits.Global)
