F. Pattonas OFM: trumpa Betliejaus ir Gimimo bazilikos istorija
Pats miesto pavadinimas savyje slepia gilią simboliką – jo hebrajiškas vardas „Bet Lechem“ dažniausiai aiškinamas kaip „duonos namai“. Pasak krikščionių tradicijos, tai aiški nuoroda į Jėzų – Gyvybės Duoną. Nors, antra vertus, miesto pavadinimo etimologija gali būti susijusi ir su kitomis, dar senesnėmis reikšmėmis.
Betliejus iš kitų Palestinos miestų labiausiai išsiskiria tuo, kad daug jo gyventojų yra krikščionys. Iki 1947 m. krikščionys sudarė daugumą. Šiandien iš maždaug 30 tūkstančių gyventojų jie sudaro jau mažiau nei 40 procentų. Tam įtakos turėjo spartesnis vietinės musulmonų bendruomenės augimas, krikščionių emigracija ir tai, kad Betliejaus savivaldybės teritorijoje buvo įkurtos trys palestiniečių pabėgėlių stovyklos, kurių gyventojai – musulmonai. Nepaisant šių pokyčių, krikščioniškas miesto veidas išlieka aiškiai matomas. Tai liudija ir virš miesto kylantys bažnyčių bokštai, ir visų pirma pačiame miesto centre stovinti Kristaus Gimimo bazilika.
Betliejaus krikščioniškas identitetas pripažįstamas ir politiniu lygmeniu: Palestinos valdžios sprendimu miesto meras privalo būti krikščionis. Kaip ir visoje Šventojoje Žemėje, vietos krikščionių bendruomenė yra ekumeninė – greta gyvena ir meldžiasi lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų ortodoksai, graikų apeigų katalikai, armėnai, sirų ortodoksai ir katalikai, koptai bei liuteronai.
Miesto ekonomika remiasi religiniu turizmu. Dauguma krikščionių dirba piligrimų priėmimo, jų aptarnavimo, taip pat religinių suvenyrų gamybos ir prekybos srityse. Tačiau dėl politinio nestabilumo, pandemijos pasekmių ir dėl pastarųjų metų karo veiksmų netoliese esančiame Gazos Ruože ši veikla yra patekusi į gilią krizę.
Krikščionys nuo seno gerbia Jėzaus gimimo vietą. Seniausi istoriniai liudijimai siekia II amžių, imperatoriaus Adriano valdymo laikus, ir yra susiję su mėginimu nuslopinti krikščionių kultą. Betliejuje virš Jėzaus gimimo grotos buvo pastatyta pagoniško dievo Adonio šventyklėlė. Jėzaus Gimimo bazilikos istorija siekia imperatoriaus Konstantino laikus, kai visoje imperijoje krikščionims buvo suteikta religijos laisvė. Naujausi archeologiniai tyrimai rodo, kad pirmoji bazilika buvo labai didelė – beveik tokio pat dydžio kaip dabartinė. Ji nukentėjo VI amžiaus pradžioje ir vėliau buvo atstatyta. Yra išlikę liudijimų ir apie kitatikių pagarbą šiai krikščionims brangiai šventovei. Ypatingas istorinis momentas įvyko 614 m., kai persai, užkariavę Šventąją Žemę ir sunaikinę daugybę bažnyčių, Kristaus Gimimo bazilikos pasigailėjo dėl to, kad mozaikose ant jos fasado buvo pavaizduoti Trys Karaliai, vilkintys drabužius, būdingus to meto persams.
Kryžiaus žygių laikotarpiu Betliejus įgavo naują politinę reikšmę. 1099 m. miestą užėmę kryžiuočiai pasirinko jį vieta, kurioje buvo karūnuojami Jeruzalės Lotynų Karalystės valdovai. Žlugus krikščionių valstybei, bazilikos priežiūrą ir patarnavimą ją lankantiems piligrimams tęsė pranciškonai, kurie galutinai įsikūrė Betliejuje 1347 m. Pranciškonų pastangomis, padedant Venecijos Respublikai, Burgundijai ir Anglijai, buvo atlikti plataus masto bazilikos restauravimo darbai.
Kaip Kristaus kapo vieta Jeruzalėje, taip ir Betliejaus bazilika brangi ne tik katalikams, bet ir visiems krikščionims, todėl ne kartą yra kilę nesutarimų ar net grumtynių tarp skirtingoms konfesijoms priklausančių tikinčiųjų. Ginčai dėl nuosavybės paskatino Osmanų imperijos, kurios sudėtyje atsidūrė Palestina, valdžią 1852 m. paskelbti vadinamąjį „Status quo“ dekretą, kuris galioja iki šiol. Juo griežtai reglamentuojamos trijų pagrindinių bendruomenių – graikų ortodoksų, lotynų katalikų (pranciškonų) ir armėnų – teisės ir pareigos tiek Betliejaus bazilikoje, tiek ir kitose pagrindinėse šventosiose vietose.
Šiandien prie Kristaus Gimimo bazilikos glaudžiasi graikų ortodoksų ir armėnų vienuolynai bei pranciškonų kompleksas su Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčia ir piligrimų namais. Visas architektūrinis ansamblis sudaro tvirtovės įspūdį. Vienas ryškiausių bruožų – neįprastai žemos durys – vos 130 cm aukščio. Kadaise buvusios didingos durys buvo sumažintos, kad saugotų šventovę nuo išniekinimo – kad į jos vidų negalėtų įjoti raiteliai ar būti įvedami žirgai. Šiandien jos vadinamos „Nuolankumo durimis“, primenančiomis, jog kiekvienas, norintis įžengti, turi nusilenkti žmogumi tapusiam Dievo Sūnui.
Bazilikos vidus stebina didžiule erdve ir harmonija – penkios navos, 28 kryžiuočių laikų kolonos su šventųjų atvaizdais ir graikiškais bei lotyniškais užrašais. Kadaise sienas dengė mozaikos, vaizdavusios Jėzaus genealogiją ir pirmuosius Bažnyčios susirinkimus. Iki mūsų dienų išliko tik dalis šių vaizdų.
Svarbiausia bazilikos vieta – Gimimo grota, į kurią galima nusileisti laiptais iš bazilikos transepto. Pagal „Status quo“ grota dalijasi graikai ortodoksai ir pranciškonai, o armėnai turi teisę joje švęsti savo Kalėdas, pagal jų kalendorių minimas pora savaičių vėliau. Nepaisant sudėtingų taisyklių ir senų nesusipratimų, pastaruoju metu ekumeninė dvasia Betliejuje stiprėja.
Tėvas Francesco Pattonas trumpą Betliejaus ir jo bazilikos istoriją baigia viltimi, kad po pastarųjų dvejų metų Kalėdų, praleistų be piligrimų, tamsoje ir slegiamiems netoliese vykusio karo skausmo, Betliejus sulauks sugrįžtančių piligrimų, kad vietos krikščionys kartu su tikinčiaisiais iš viso pasaulio vėl drauge švęs Dievo Sūnaus gimimą – įvykį, kuris, kaip tikime, pakeitė istoriją. (jm / Vatican News)
