Betliejuje – vincentiečių darželis, skirtas našlaičiams
Darželio kambarius drebina galinga vaikų energija. Yousefas, kuris juokiasi, kai vienuolė jį pakelia iš lovelės, Mariam, kuri bėga niekada nepaleisdama savo kamuoliuko, ir mažasis Omaras, kuris nejudėdamas guli ir laukia paglostymo. Būtent jų meilės ilgesys persmelkia Betliejaus Šventosios Šeimos našlaičių prieglaudos kambarius, kuriuos tvarko Šv. Vincento Pauliečio Artimo meilės dukterys. Čia tarp žaislų ir apkabinimų vaikai gyvena globojami vienuolių, užtikrinančių jiems maistą, ugdymą ir priežiūrą.
„Šie vaikai yra našlaičiai, palikti motinų arba rasti gatvėje. Tai dramatiška realybė visais atžvilgiais: daugelis jų gimsta ekstremaliose situacijose, dažnai juos pagimdo jaunos vienišos motinos, priverstos atsiskirti nuo savo vaikų iš baimės.“ Vincentiečių provincijos vyresnysis kunigas Karimas Marounas Vatikano žiniasklaidai pasakoja: „Seserys priima naujagimius, juos augina, myli. Šie vaikai yra šiek tiek panašūs į Jėzų: gimę sudėtingomis sąlygomis, apleisti, sužeistoje visuomenėje. Jiems reikia daug meilės ir švelnumo. Čia slypi didelė paslaptis: jie gauna namus, maisto, priežiūrą, meilę, bet visada ilgisi mamos ir tėčio“.
Betliejaus našlaičių prieglauda globoja 45 vaikus, dienos priežiūros paslaugas teikia dar 35 vaikams iš neturtingų šeimų, kurių tėvai dirba visą dieną. Iš viso čia priimama apie 80 vaikų iki šešerių metų amžiaus. Centras įrengtas puikiai: čia yra miegamieji ir klasės pagal amžiaus grupes, virtuvė, valgykla, koplyčia, žaidimų kambariai. Vaikais rūpinasi 70 žmonių komanda, kurią sudaro vienuolės, auklėtojai, gydytojai ir savanoriai.
„Betliejuje Kalėdos ateina kartą per metus, bet čia mes švenčiame Jėzaus artumą kiekvieną dieną, priimame Kristų į savo glėbį, nes šie vaikai buvo atstumti visuomenės. Čia jie randa šilumą, atviras rankas ir meilę“, – sako sesuo Laudy Fares, kuri jau dvidešimt metų rūpinasi našlaičių prieglaudos vaikais. Tačiau šis palaikymas trunka tik tam tikrą laiką – sulaukę šešerių vaikai turi išvykti, tai visada skaudu, nes vienuolės nežino, kokia ateitis jų laukia, jie perduodami Palestinos valstybės globos sistemai.
Kunigas Marounas šią realybę apibūdina kaip „atvirą žaizdą“ ir „kasdienį stebuklą“. Dramatiška yra tai, kad vienišos motinos, neturinčios šeimos paramos, prašo pagalbos ir po gimdymo jos atsisako bet kokių teisių į vaiką, kad galėtų grįžti į savo šeimas, o vaikas lieka Artimo meilės dukterų globoje. Darželis išlaikomas iš privačių aukų – aukoja krikščionys piligrimai, apsistojantys svečių namuose, izraeliečių ir palestiniečių šeimos. Visa tai įmanoma tik Dievo apvaizdos dėka ir dėl aukų. Aplink šiuos mažus vaikus sukurta solidarumo grandinė, sudaryta iš savanorių, gydytojų, donorų, piligrimų ir kaimynų, kurie atneša maisto, pieno, drabužių, žaislų, vystyklų, antklodžių. Taip vaikai gauna šilumą, gyvenimą ir, svarbiausia, meilę. (DŽ/Vatican News)
