Šv. Šeimos bazilika Barselonoje: artėjama prie svarbaus etapo pabaigos
Padėjus kryžiaus pagrindą bokšto aukštis pasiekė 162,91 metrų ir viršijo iki šiol Europoje aukščiausia buvusią Vokietijos miesto Ulmo katedros smailę, siekiančią 161,53 metro. Centrinio „Jėzaus bokšto“ kryžius yra 17 metrų aukščio ir prilygsta bent penkių aukštų namui. Galima pridurti, kad darbui šiame aukštyje buvo sukonstruotas specialus kranas, siekiantis 200 metrų aukštį. Trys pakaitomis dirbantys operatoriai iki valdymo kabinos kas rytą lipa apie dvidešimt minučių.
Centrinį „Jėzaus bokštą“, sieksiantį 172,5 metro, ketinama užbaigti iki 2026 metų birželio 10-osios, kai bus minimas garbingojo Dievo tarno – tai titulas, liudijantis apie pažangą beatifikacijos byloje – A. Gaudi mirties šimtmetis.
Ši sukaktis bus svarbus momentas visai Barselonos arkivyskupijai, miestui ir Katalonijai. Jau veikia sagradafamilia2026.org interneto svetainė, kurioje pateikiamos dešimčių renginių šiais ir kitais metais datos. 2025 spalio pradžioje Vatikane apsilankę Katalonijos regiono valdytojai pakvietė Leoną XIV, antrindami Barselonos arkivyskupui, atvykti į „Jėzaus bokšto“ darbų pabaigos ir atidarymo iškilmes. Galima pridurti, kad kitas darbų etapas – Garbės fasadas – manoma, truks iki 2035 metų.
Jei „Sagrada Familia“ visuotinai pripažįstama architektūriniu šedevru, tai išskirtinis yra ir jos autoriaus Antoni Gaudi gyvenimas, supintas iš genialumo ir šventumo gijų, kaip spalio interviu „Sagrada Familia“ interneto svetainėje primena Barselonos Šv. Paciano instituto rektorius kun. Armandas Puigas, 2024 metais išleidęs knygą apie A. Gaudi (1852–1926) gyvenimą ir darbus.
Kai jam sukako septyneri, amatininkų šeima persikėlė į Barseloną, o iki tol gyveno Reuse, greta Taragonos. Šiame gyvenimo etape, pasakoja kun. A. Puigas, A. Gaudi sugėrė ramaus provincijos miestelio emocijas, pievų ir sodų spalvas, dvasines tradicijas ir kitus potyrius. Visa tai galima atpažinti vėlesnėje A. Gaudi kūryboje. Jo formacijai svarbus t. Francesco Sallarèso vaidmuo: matematiką dėstęs pijorų vienuolis atkreipė dėmesį į berniuko gabumus geometrijos srityje, kurią galima vadinti architektūros pagrindu, ir juos vystė. Pasakojama, kad, jam baigus architektūros studijas, fakulteto rektorius tarstelėjo, kad laikas parodys, ar įteikė diplomą bepročiui, ar genijui. Pasak katalonų teologo, šiandien aišku, kad ne vien genijui, bet ir didelio šventumo žmogui.
A. Puigas nurodo, kad A. Gaudi tikėjimas augo kartu su pačia „Sagrada Familia“. 1883 metais, kai perėmė bažnyčios projektą į savo rankas, jis buvo jau žinomas, bet vis dar jaunas architektas, sukaupęs sąlyginai nedidelę patirtį. Tuo laikotarpiu jo tikėjimas buvo krizės etape: vaikišką ir jaunatvišką tikėjimą, gautą šeimoje ir mokykloje, nustelbtą didelio industrinio miesto šurmulio, dar turėjo pakeisti brandus tikėjimas. Greta architektūrinių sprendimų paieškų jis taip pat nuolatos gilinosi į tikėjimą. Jei jaunąjį A. Gaudi būtų galima pavadinti puošeiva, lankiusį žinomus Barselonos meno ir kultūros ratelius, tai apie 1900 metus jo gyvenimas pasuko dvasinio asketizmo kryptimi. Jis atsiribojo nuo pasaulio šurmulio ir visas kūrybines galias skyrė „Sagrada Familia“ formų ir simbolių vystymui. Jo gyvenimas galėjo atrodyti gana monotoniškas – Mišios kas rytą 8 val., darbas statybų aikštelėje, trumpas poilsis, kuklus užkandis, vakarinės pamaldos, dienraščio „Katalonijos balsas“ skaitymas, vakarienė ir nakties poilsis. Sekmadieniais Mišioms eidavo į katedrą ir vaikščiodavo prie jūros. Turto nekaupė ir mirė kaip vargšas.
Tuo pat metu augusią vidinę brandą liudija tai, kad architektas, skyręs tiek jėgų bažnyčiai, buvo laisvas nuo ambicijų ir šlovės pagundų. Kai prasidėjo statybų darbai, A. Gaudi manė juos baigsiantis per dešimt metų. O kai gyvenimo pabaigoje tapo aišku, kad jie nė neįpusėję, A. Gaudi nekamavo jokia nuoskauda, jis jautėsi ramus, nes savo gyvenimo darbus buvo patikėjęs Dievui ir buvo įsitikinęs, kad jis juos užbaigs. Pasak kun. A. Puigo, toks pasitikėjimas yra ryškus šventumo ženklas. (RK / Vatican News)
