Šv. R. Kalinauskas: „Esu laimingiausias žmogus pasaulyje“
Jis gimė Vilniuje, matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. 1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, vėliau – taip pat ir todėl, kad Lietuvos ir Lenkijos aukštosios mokyklos buvo uždarytos – Sankt Peterburgo karo ir inžinerijos akademijoje, kurią baigė 1859 m. ir įgijo leitenanto laipsnį. Prisidėjo prie geležinkelio linijos tarp Kursko, Kyjivo ir Odesos projektavimo, šešis mėnesius praleido miškingose ir pelkėtose, mažai apgyvendintose vietovėse. Su savimi turėjo šv. Augustino „Išpažinimus“.
Kaip byloja šventojo atsiminimai, tuo laikotarpiu jis patyrė didelių egzistencinių svyravimų. Šeimoje perduotas nuoširdus tikėjimas Sankt Peterburge sumenko, sukeldamas didelę vidinę tuštumą. Jaunuolis įsimylėjo vieną merginą, bet jos šeima pasipriešino jų santuokai. Po darbo prie projektuojamos geležinkelio linijos 1860 metais buvo pasiųstas į Brestą, kur kaip inžinierius rūpinosi tvirtovės priežiūra, palengva grįždamas ir prie tikėjimo praktikos.
Breste jaunąjį inžinierių pasiekė 1863 metų sukilimo ir laisvės dvasia. Pasiteisinęs prasta sveikata, jis pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, Varšuvoje susitiko su sukilimo lyderiais ir priėmė pasiūlymą tapti karo ministru Lietuvoje, su išlyga, kad neskirs mirties bausmių. Kaip žinia, sukilimas buvo nuslopintas, jo lyderiai žuvo ar buvo suimti. R. Kalinauskas buvo areštuotas 1864 kovo 24 d., teismas jam skyrė mirties bausmę, kuri buvo pakeista į tremtį Sibire priverstiniams darbams.
Varginga ir sunki 8000 kilometrų kelionė iki tremties vietos – druskos kasyklos kaimelyje prie Baikalo ežero – truko dešimt mėnesių, daug kas jos neišgyveno. Darbas kasykloje buvo sekinantis, gamta – atšiauri, gyvenimo sąlygos – labai skurdžios. Tokiomis aplinkybėmis Rapolas tarsi kalvės žaizdre tvirtino savo tikėjimą, herojiškai laikydamasis griežtos vidinės disciplinos, melsdamasis, būdamas dosnus ir nesavanaudis, kiek tai buvo įmanoma. „Be maldos neturiu nieko, ką galėčiau paaukoti savo Dievui. Negaliu pasninkauti, neturiu beveik nieko, ką galėčiau duoti kaip labdarą, trūksta jėgų darbui, man lieka tik melstis ir kentėti. Tačiau niekada neturėjau didesnių turtų ir nenoriu nieko kito“, – viename laiške artimiesiems rašė tremtinys.
Stebinančiu būdu Apvaizda jo tremties laiką pavertė malonės laiku. Šią vidinę šviesą jame juto kiti lemties draugai ir net juos saugoję rusų kareiviai, kurie su juo elgėsi pagarbiai. Po 1866 metų amnestijos R. Kalinauskas buvo atleistas nuo darbo kasykloje, bet negalėjo palikti Sibiro. 1868 apsigyveno Irkutske, kur tapo klebono, taip pat tremtinio, bendradarbiu ir rūpinosi jaunimo religiniu ugdymu. 1874 m. pavasarį jam buvo suteikta laisvė, tačiau uždrausta grįžti į gimtąjį Vilnių – tokiu būdu R. Kalinauskas atsidūrė Varšuvoje, kur prasidėjo kitas didelis jo gyvenimo etapas. R. Kalinauskas jau buvo subrandinęs vienuolinio gyvenimo troškimą, tačiau dėl caro draudimo katalikų vienuolijos negalėjo priimti naujų kandidatų.
Kunigaikštis Vladislavas Čartoriskis, lenkų sukilėlių lyderis Paryžiuje, gilaus ir užgrūdinto tikėjimo vyrą pakvietė tapti jo sūnaus Augusto ugdytoju. Šis kvietimą priėmė, tikėdamasis, kad tai jam atvers naujus kelius. Su Augustu – kuris po susitikimo su šv. Jonu Bosku tapo saleziečiu ir pats buvo paskelbtas palaimintuoju – Rapolas praleido trejus metus, kartu keliavo po Europą, kasdien lankė Mišias, skaitė karmelitų mistikų šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono raštus ir pats pasiryžo, padrąsintas Augusto tetos karmelitės, tapti karmelitu.
1877 liepos 15 d. R. Kalinauskas, būdamas 42 metų amžiaus, atvyko į Graco (Austrija) basųjų karmelitų vienuolyną ir pradėjo noviciatą, priimdamas šv. Juozapo Rapolo vardą. 1881 metais baigė teologijos ir filosofijos studijas jau Dėre, šiandieninėje Vengrijoje, davęs įžadus buvo pasiųstas į vienintelį išlikusį karmelitų konventą Lenkijoje, Cernos kaimelyje, Krokuvos srityje. Čia 1882 sausio 15-ąją, būdamas 46 m., buvo įšventintas kunigu. „Esu laimingiausias žmogus pasaulyje“, – pasakė jis, aukodamas savo pirmąsias Mišias.
Cernos konvente gyveno 8 brolių bendruomenė – keturi lenkai ir keturi atvykę iš kitur. Tėvas R. Kalinauskas, išrinktas vyresniuoju, atsidėjo vienuoliniam gyvenimui, suderindamas gilią maldą ir askezę, didelį, kone motinišką, švelnumą broliams ir artimui bei uolų apaštalavimą bei darbą karmelitų atgaivinimui Lenkijoje.
Jis mirė 1907 m lapkričio 15-ąją Vadovicuose, paskutinėje gyvenimo stotelėje, apsuptas didelio šventumo garso, kuris pasiekė ir 1920 m. čia gimusį bei jaunystės metus praleidusį Karolį Vojtylą – šv. Joną Paulių II, po daugelio metų, 1983 metais, vadovavusį R. Kalinausko beatifikacijos ir 1991 m. – kanonizacijos apeigoms. (RK / Vatican News)
