Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 23 d.)
Sveikindamas renginio dalyvius Lietuvos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas neatlygintinas teisines konsultacijas pavadino bendruomeniškumo pastanga, skleidžiant žinią, jog šalia yra savų, o ne tik svetimi, fragmentuoti, atsiskyrę, susvetimėję žmonės.
„Žmogus, kuriam advokatas ar advokato padėjėjas dovanoja savo laiką, patirtį ir žinias, gauną ne tik konsultaciją, jis gauna ir dvasinę paguodą. Širdies sustiprinimą. Taip mes Bažnyčioje žiūrime į visas „Carito“ teikiamas pagalbos formas. Kad per mus Dievas gali prisiliesti prie to žmogaus situacijos, mus naudodamas kaip savo rankas, savo širdį, perteikiant pagalbą savo mylimiems žmonėms“, – dėkodamas karitiečiams ir akcijoje dalyvaujantiems advokatams kalbėjo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
„Kartais, kai gatvėje pamatai vienuoles, jos atrodo tarsi iš kito pasaulio – ramios, susikaupusios, gal net truputį nepasiekiamos. Mums, pasauliečiams, jos dažnai asocijuojasi su šventumu, su tais, kurie jau kažkur aukščiau už kasdienybės triukšmą ir kuriems galbūt svetimos mūsų žemiškos silpnybės, smagumai ir abejonės. Bet ar tikrai taip yra?“ – tai „Kauno dienoje“ skelbiamo straipsnio įžanga. Jame savo pašaukimo istorija, vienuolinio gyvenimo kasdienybe dalijasi Šventosios Šeimos seserų kongregacijos sesuo Virginija Bandzevičiūte SF.
Ar vienuolėms rūpi žemiški dalykai? Atsakydama į šį klausimą sesuo Virginija paaiškino: „Vienuolės, kurios padaro pirmuosius arba amžinuosius įžadus, pasako Dievui „taip“ ir pažada priklausyti tam tikrai bendruomenei. Tačiau žmogiškumas niekur nedingsta. Mes visi ir visos liekame tokie patys žmonės, kaip ir bet kuris iš jūsų, tik mūsų kelias kitas. Mes nekuriame šeimos, gyvename bendruomenėje, su kuria išvien dirbame Dievui. Tačiau juk ir šeimos žmogus tarnauja Dievui, tik šiek tiek kitaip. Todėl vienuolių „luomas“ nėra nė kiek aukštesnis. Tiek pašaukimas šeimai, tiek pašaukimas vienuolystei ar kunigystei – visi jie yra lygūs. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus jam atsiduoda ir kaip atlieka savo pareigas. Mes nenustojame vaikščioti žeme, taip pat, kaip ir jūs, išgyvename visus žemiškus poreikius, pagundas ir džiaugsmus.“
Lapkričio 21-ąją arkivyskupo Kęstučio Kėvalo dekretu buvo įsteigtas Saugios aplinkos komitetas, kuris padės arkivyskupui įgyvendinti Bažnyčios mokymą ir teisės normas, kad visi nepilnamečiai ir pažeidžiami asmenys Kauno arkivyskupijoje būtų apsaugoti nuo bet kokio smurto, išnaudojimo ir nepagarbaus elgesio. Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnybos pranešime rašoma, kad šis komitetas yra skirtas kurti ir diegti aukščiausiems saugios aplinkos standartams visose Kauno arkivyskupijos tarnystėse. Jis rengs saugios aplinkos politiką ir procedūras pagal Šventojo Sosto ir LVK dokumentus, teiks rekomendacijas, bus atsakingas už mokymų rengimą, pagalbą bendruomenėms, komunikaciją ir kt. Plačiau apie tai rašoma ir dienraštyje bernardinai.lt skelbiamame Aurelijos Plokštytės parengtame straipsnyje, kur apie būsimą Komiteto veiklą pasakoja jo narės Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė ir Giedrė Aukščiūnienė.
Lapkričio 23-iąją minimos Lietuvos kariuomenės dienos proga dienraštis bernardinai.lt skelbia Vytauto Markevičiaus pokalbį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnais ir kapelionu kapitonu Donatu Liutiku. Paprašytas apibūdinti jaunuosius Lietuvos kariūnus jis kalbėjo:
„Žemai lenkiu galvą prieš jaunuolius, prieš kiekvieną jų, nes jie – galimi Lietuvos kariuomenės vadai, generolai. Jie yra mūsų ateities kariuomenės veidas. Labai norėtųsi, kad kariuomenė būtų vis labiau vakarietiška, kad joje neatsirastų apraiškų, kurias matome kai kurių šalių kariuomenėse, kai neegzistuoja tarptautinė humanitarinė teisė, kai nesvarbu, kokį taikinį naikinti. Mūsų kariuomenės ateitis yra kelias į Vakarus, tai turi būti kariuomenė, kurioje nebūtų pykčio, neapykantos kitam, kurioje būtų vadovaujamasi artimo meile. Tai mes turime turėti savo širdyse.“
