Paieška

Aušros Vartai Aušros Vartai 

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (lapkričio 16 d.)

Vargstančiųjų dieną Lietuvos Carito rūpesčiu Lietuvos bažnyčiose tradiciškai šventinamos Carito žvakelės. Pranešime žiniasklaidai primenama, kad iki Šv. Kalėdų aukojantieji pagalbai vargstantiems kaip padėką galės parsinešti rūpesčio vieni kitais simbolį – „Gerumas mus vienija“ žvakelę.

Bažnyčiose, parapijose, Caritas centruose, o taip pat ir kai kuriose parduotuvėse, geradariams už prisidėjimą prie Carito misijos tokiu būdu dėkos ne tik savanoriai, bet ir patys Carito pagalbą gaunantys ar gavę žmonės.

 „Kaip rodo mūsų patirtis, net radikaliausias vargo formas – benamystę, gilų skurdą – patiriantys žmonės nori prisidėti prie gerumo darbų. Dienos centro patiriantiems vienišumą ir benamystę „Ateik“ lankytojai įrenginėjo Carito humanitarinį centrą Kaune, buvę Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinųjų namų gyventojai prisiima atsakomybę už tvarkos palaikymą, padėdami stotis ant kojų kitiems. Kiekviena Carito žvakelė – taip pat gyvenimo išbandymus patiriančių rankų paliesta. Carito žvakių dirbtuvėse jas liejantys žmonės stiprina bendravimo komandoje, laiko, darbų planavimo bei socialinius įgūdžius, kad galėtų lengviau grįžti į darbo rinką“, – informaciniame pranešime apie adventinę akciją „Gerumas mus vienija“ vardija Lietuvos Carito generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Lindžienė.

„Šių laikų viešajame gyvenime dažnai skamba daug žodžių, bet mažai tylos. Marijos pavyzdys kviečia mus klausytis. Jos tylėjimas nėra pasyvumas – tai gebėjimas girdėti Dievą. Išmintis visada prasideda nuo klausymosi, o ne nuo kalbėjimo“, – lapkričio 13 d. aukotų šv. Mišių homilijoje priminė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Šios Mišios Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose buvo aukojamos už valstybės tarnautojus ir politikus.

„Kai politika atsiskiria nuo moralės, ji praranda kryptį; kai moralė atsiskiria nuo malonės, ji praranda švelnumą. Ši įžvalga puikiai atskleidžia, kodėl tikėjimas turi išlikti viešojo gyvenimo dalimi. Be malonės valdžia tampa mechanizmu, o žmogus – skaičiumi. Tik malonė grąžina politikai veidą, širdį ir sielą.

Kitų metų Pasaulinio Gailestingumo kongreso tema „Statome Gailestingumo miestą“ įgauna ypatingą prasmę, kai kalbame apie valstybę. Gailestingumo miestas nėra tik religinė metafora – tai tautos dvasinis projektas. Tai valstybė, kur teisingumas ir gailestingumas eina drauge. Kur įstatymas saugo silpną, o ne stiprų. Kur valdžia tarnauja žmogui, o ne žmogus valdžiai“, – arkivyskupo Gintaro Grušo homilijos tekstą skelbia Vilniaus arkivyskupijos svetainė vilnensis.lt.

Šiomis dienomis skaitytojus pasiekė naujas žurnalo „Jėzuitai“ numeris. „Šiame žurnalo numeryje „publikuojami liudijimai apie tikėjimą, bendrystę ir pašaukimą kviečia palaikyti vieniems kitus tiek kasdienybėje, tiek gilesnėse dvasinėse paieškose. Džiaugiamės galėdami su jumis pasidalinti provincijolo apžvelgtomis jėzuitų gyvenimo aktualijomis bei žinia apie naują kunigą Mantą Milerį, papasakoti apie misijas Kazachijoje, Latvijoje ir JAV, prisiminti sukaktis, liudijančias ištikimą tarnystę ugdant jaunąją kartą. Vilniaus, Šiaulių ir Kauno jėzuitų mokyklos yra gyvi pavyzdžiai, kaip tradicija gali derėti su modernumu, o svajonės – tapti tikrove“, – apžvelgdamas pagrindines temas rašo žurnalo „Jėzuitai“ redaktorius  t. Vidmantas Šimkūnas SJ.

„Geriau kunigs negu žuliks“ – tokia antrašte dienraštyje bernardinai.lt skelbiamas  pokalbis su Pamokslininkų ordino vienuoliu br. Pijumi Eglinu OP.

„Ne kartą Evangelijoje skaitome ir per pamokslą girdime apie fariziejus ir Jėzus visada priekaištauja, kad jie gyvena dvilypį gyvenimą. Tai galbūt reikėtų suprasti nebūtinai tiesiogiai, kad prie altoriaus yra šventas, o nuėjęs nuo jo elgiasi nedorai, nusikalstamai. Mintyje turima tai, kad reikia būti savimi. Kiekvienas krikščionis, jeigu mes teisingai suprantame Dievo žodį, turi būti savimi. Tiesiog būti savimi. Vadinasi, jeigu esi nepatenkintas savimi ir supranti, kad dar toli iki idealo, – viskas gerai, tu turi visas galimybes.

Aš tai supratau. Negaliu dabar meluoti žmonėms ir nutaisyti teatrališką balsą… Kartais dar senų laikų klebonai turi tą manierą. Pamenu, būdami klierikai juokdavomės, kad ta kleboniška dikcija tokia daininga, ir galvojome, kad tai suteikia „sakralumo“.

Supranti, kad tai yra kaukė, ir geriau būti savimi. Sakyčiau, ypač šiais laikais, kai pasaulyje tiek daug melo, apgaulės, atėję į bažnyčią ar Alfa kursą žmonės tikisi, kad čia nebus veidmainiaujama ar kaip nors žaidžiama“, – bernardinai.lt skelbiamame pokalbyje liudijo br. domikonas Pijus Eglinas OP.

Spaudos apžvalga. Giedrius Tamaševičius

Parengė Giedrius Tamaševičius

2025 lapkričio 16, 12:27