Kardinolas R. Makrickas: neškime viltį ir tikėjimą į pasaulį

Šiandien, vienybėje su Vilniaus Aušros Vartų Marijos atlaidų maldininkais, susirinkome melstis ir prisiminti 55-ąsias Lietuvių koplyčios Vatikane pašventinimo metines.

Tai ne tik istorinės sukakties paminėjimas – tai mūsų tautos maldos, ištikimybės ir vilties liudijimas, įrašytas pačioje Visuotines Bažnyčios širdyje, šalia apaštalo šv. Petro kapo.

Šiandien Dievo žodis mums kalba per Luko Evangelijos ištrauką apie našlę ir neteisingą teisėją.

Evangelijos našlė – moteris, neturinti galios, neturinti gynėjų, visai nereikšminga visuomenės akyse – tampa atkaklumo ir tikėjimo simboliu. Ji nesiliauja beldusi, nesiliauja ieškojusi teisybės, nesiliauja tikėjusi, kad teisingumas vis dėlto nugalės.

Ji yra ištvermingos maldos, kuri nepasiduoda, pavyzdys. Šią Evangelijos našlę galėtume palyginti su mūsų Lietuva.

Per okupacijas, per tremtis, per tylos ir priespaudos metus mūsų tauta buvo tarsi šiandien girdėtos Evangelijos našlė: skurdi, kitų suvaržyta, be laisvės ir galios, bet turtinga tikėjimu; silpna žmogiška prasme, bet galinga dvasia.

Ji meldėsi – kartais tyliai, kartais slapta, kartais verkdama – bet niekada nenustojo melstis ir neprarado vilties.

Lietuvių koplyčia Vatikane gimė dėl tokių lietuvių maldų.

Tai, kad prieš 55 metus ją pašventino popiežiaus šv. Pauliaus VI rankomis, buvo ženklas pasauliui, kad Lietuva nėra užmiršta, kad jos tikėjimas pulsuoja Bažnyčios širdyje, kad lietuviškos maldos kyla į dangų net tada, kai Tėvynę slegia priespauda ir neteisybė.

Ši koplyčia yra viena iš mūsų tautos šventovių išeivijoje, vieta, kurioje ir šv. Petro įpėdiniai galėjo liudyti: Lietuva – Marijos žemė, tikinti ir kenčianti, bet nepalaužta šalis, išlieka vienybėje su Šventuoju Sostu, arti šv. Petro, arti Kristaus, arti Visuotinės Bažnyčios.

Šiandien Evangelija dar karta mums primena: melskitės ir nepaliaukite.

Šiandien, kai tiesioginės priespaudos nebėra, pavojus slypi mūsų nuovargyje, mūsų abejingume, tikėjimo atšalime.

Kristus kviečia: neleiskite maldai užgesti, neleiskite tikėjimui sumenkti.

Evangelija primena: Dievas iš tiesų išklauso. Jis girdi tautų skausmą, Tėvynės ilgesį, mūsų šeimų maldas, mūsų jaunimo svajones, mūsų tautos šiandienį nerimą dėl ateities.

Dievas klauso ne kaip neteisingas teisėjas, o kaip mylintis Tėvas.

Evangelija baigiasi klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Tai klausimas kiekvienam iš mūsų. Ar esame maldos žmonės? Ar esame ištvermingi kaip Evangelijos našlė? Ar esame verti tų, kurie meldėsi už mus per sunkiausius metus?

Šios dienos sukaktis – ne tik prisiminimas, bet ir kvietimas.

Lietuvių Aušros Vartų Dievo Motinos koplyčia Vatikane šiandien primena: mūsų misiją – būti vilties ir tikėjimo nešėjais pasaulyje.

Mūsų malda, kaip ir kadaise, tebūna atkakli, gyva, užtarianti – už Lietuvą, už Europą, už taiką pasaulyje, už tikėjimo gyvybingumą, už jaunus žmones, kurie ieško prasmės, už Visuotinę Bažnyčią.

Melskime, kad Lietuva būtų žemė, kurioje malda nenutyla, kurioje tikėjimas neblėsta, kurioje laisvė neatskiriama nuo tiesos ir teisingumo.

Ir, kaip Evangelijos našlė, belskimės ir mes, nesustodami, drąsiai, pasitikėdami, kad gerasis Dievas mus išgirs ir išklausys.

Mūsų šiandieninė malda, švenčiant Bažnyčios Jubiliejinius metus, tebūna ugnis, kuri vėl įžiebia ir palaiko mūsų širdyse ištvermės ir vilties liepsną. Amen.