Misija, gyvuojanti 140 metų: Brangiausiojo Kraujo seserų misionierių palikimas
Marianhilyje, Pietų Afrikoje, Brangiausiojo Kraujo misionierių seserys susirinko švęsti Eucharistijos, kuriai vadovavo Marianhilo vyskupas Neilas Augustinas Frankas, kartu pagerbė savo įkūrėją, abatą Francisą Pfannerį, palaidotą kongregacijos kapinėse. Jo atminimas išlieka tikėjimo, drąsos simboliu ir priminimu, kad vieno žmogaus vizija gali pakeisti gyvenimus visuose žemynuose.
Vyskupas Frankas prisiminė penkias drąsias moteris, kurios, abato kvietimu, pasirinko atsisakyti patogaus gyvenimo ir vykti į Pietų Afriką, skelbti Kristų Afrikos žmonėms. „Būti misionieriumi reikia drąsos ir atkaklumo; būtent jų tikėjimas ir auklėjimas paskatino jas teikti pirmenybę Evangelijos pamokymui: „Eikite į visą pasaulį ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones!“, – pridūrė jis. – Tai ne žmogiškos savybės, o Šventosios Dvasios dovanos, tai Dievo stiprybė.“
Seserų istorija neatsiejama nuo jų įkūrėjo, abato Franciso Pfannerio, trapistų vienuolio, žinomo dėl savo gilaus dvasingumo, tylos ir kontempliatyvaus gyvenimo. Atsižvelgdamas į sunkią moterų ir mergaičių padėtį Pietų Afrikoje XIX a. pabaigoje, abatas Pfanneris suprato, kad evangelizacijai ir socialinei transformacijai reikalingas aktyvus vienuolių moterų dalyvavimas.
Atsitraukęs nuo tradicinio vienuolinio modelio, jis įkūrė misionierių seserų kongregaciją, skirtą maldai ir veiklai „Ora et labora“, jungiančią kontempliaciją su tarnyste. Jo svajonė buvo įkurti aktyvią misionierių moterų kongregaciją, skirtą padėti vargšams ir marginalizuotiems, ypač moterims ir mergaitėms, Kvazulu-Natalyje, Pietų Afrikoje. Taip 1885 m. Marianhilo mieste netoli Durbano, Pietų Afrikoje, gimė Brangiausiojo Kraujo misionierės seserys. Pirmosios seserys atvyko iš Vokietijos ir su misionierišku uolumu ėmė kloti kongregacijos pamatus. Jų misija buvo aiški – šviesti, kelti ir įgalinti moteris ir vaikus, kartu tenkinant dvasinius ir materialinius vietos bendruomenių poreikius, rūpinantis sveikatos priežiūra ir socialine plėtra.
Reaguodama į Bažnyčios poreikius, kongregacija išplito po Afriką, Europą, Ameriką, Aziją ir Okeaniją, įleisdama šaknis skirtingose kultūrose ir visuomenėse. Jos veikia kaimo misijose, miestuose ir sudėtingose vietose, kur didžiausias susitaikymo, užuojautos ir išgijimo poreikis. Misijai plečiantis, generaliniai namai, iš pradžių įsikūrę Marianhile, Pietų Afrikoje, vėliau buvo perkelti į Nyderlandus, o tai liudijo apie augantį kongregacijos tarptautinį identitetą ir naują skyrių kongregacijos istorijoje.
Šiandien seserys tarnauja daugelyje šalių, įgyvendindamos savo įkūrėjo viziją. Jų apaštalavimas keitėsi kartu su pasaulio poreikiais. Įkurtos globoti moteris ir mergaites, dabar jos vadovauja ir dirba įvairaus lygio mokyklose – nuo darželių iki universitetų, kuria ir prižiūri ligoninių, socialinius centrus, skatina žemės ūkio veiklą marginalizuotose bendruomenėse. Seserys vykdo plačią pastoracinę ir dvasinę tarnystę ligoniams, pagyvenusiems žmonėms ir tiems, kurie yra beviltiškoje padėtyje, katechizuoja parapijose ir mokyklose.
„Ši šventė pakylėja visas seseris, bendraminčius ir svečius, tai džiaugsmingas ir dvasingas bendrystės jausmas. Turėtume neatsilikti ir nenusiminti, tęsti toliau ir atnaujinti savo dvasią, nes 140 metų minėjimas mums yra tikrai nepaprastas pasiekimas“, – sakė sesuo Mary Christine Pohland, Pietų Afrikoje tarnaujanti vokietė mininti 70-ąsias vienuolinio gyvenimo metines.
Besikeičiančiame pasaulyje seserys ir toliau drąsiai atsiliepia į Dievo kvietimą, pritaikydamos savo tarnystes prie šiuolaikinių realijų ir tvirtai laikydamosi savo dvasinių šaknų.
(DŽ / Vatican News)
