Vaikų apsauga: pastebima pažanga, tačiau dar yra ką nuveikti
Kompensacijų, kurios apima ne tik finansinį aspektą, svarba, būtinybė bendrauti su aukomis ir jas išklausyti, duomenų, reikalingų kovai su seksualiniu išnaudojimu, poreikis, skirtingi pažangos lygiai, pasiekti vietos Bažnyčiose įvairiose pasaulio vietose – tai keli iš pagrindinių aspektų, išryškėjusių antrajame metiniame pranešime apie Bažnyčios apsaugos politiką ir procedūras, kurį spalio 16 d. paskelbė Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija. Apie tai interviu Vatikano žiniasklaidai kalba teisininkė Maud de Boer-Buquicchio, dokumentą rengusios darbo grupės atsakingoji, vaikų apsaugos ekspertė, dirbusi ir tarptautinėse organizacijose. Ji paaiškina, kad šio antrojo pranešimo apie žalos atlyginimą tikslas yra padėti vietos bažnyčioms visame pasaulyje toliau stengtis užmegzti dialogą su aukomis ir jas išklausyti. Pasak teisininkės, ataskaita – tai labai svarbus žingsnis į priekį vertinant pažangą, kurią padarė Bažnyčios visame pasaulyje. Šiais metais nuspręsta sutelkti dėmesį į ypatingą teisingumo koncepcijos aspektą, t. y. žalos atlyginimą.
„Svarbu pabrėžti, jog aiškiai nurodome, kad finansinė kompensacija nėra vienintelis būdas atlyginti žalą ir patenkinti aukų poreikius. Kartais jiems svarbiau jaustis priimtiems ir remiamiems nei gauti finansinę kompensaciją. Tai labai svarbus mūsų antrojo metinio pranešimo aspektas“, – sako ekspertė pažymėdama, kad ataskaitoje taip pat išreikštas didelis susirūpinimas dėl duomenų trūkumo, nes jei nėra duomenų, nėra ir problemos. „Stengiamės gauti daugiau duomenų iš visų galimų šaltinių, kad galėtume remtis ne tik vidiniais duomenimis, kuriuos pateikia Bažnyčios ar jų institucijos“, – pabrėžė ji.
Moteris patikino, kad negalima tikėtis greitų pokyčių, tačiau būtina tęsti dialogą ir stebėti, kaip įgyvendinamos rekomendacijos. Tai turi vykti ne tik Romoje vykstančiose diskusijose, bet ir vietos Bažnyčiose. Maud de Boer-Buquicchio sako pastebinti didesnį supratimą ir suvokimą apie būtinybę įtraukti aukas, taigi šioje srityje matoma tam tikrą pažanga, nors ji dar nėra pakankama. Taip pat kyla klausimas dėl civilinių institucijų įtraukimo, kuris skiriasi priklausomai nuo šalies: kartais tai yra privaloma, kitais atvejais tai paliekama asmenų, žinančių faktus, nuožiūrai.
Ataskaitoje daug dėmesio skiriama apsaugos politikai ir procedūroms įvairiose vietinėse Bažnyčiose ir vyskupijose. Vienur pastebima pažanga, o kitur išlieka kritinių klausimų. Pasak ekspertės, kai kurios Bažnyčios yra labai pažengusios: paskelbė gaires, taiko aukų išklausymo ir kitas procedūras. Taip pat yra Bažnyčių, kurios tik pradeda spręsti šį klausimą, nes joms tai nauja koncepcija. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama sankcijoms, drausminėms procedūroms ir pažeidėjams, visiškai apeinant nukentėjusiuosius. Deja, yra ir Bažnyčių, kurios dar labiau atsilieka, todėl labai svarbu plėsti bendradarbiavimą su dikasterija Romoje, palydėti jas šioje kelionėje.
(DŽ/Vatican News)
