Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė
Jos ištakos senos – Rytų tradicijoje jau buvo minima IV amžiuje, o VI amžiuje – gana paplitusi. Romoje ši iškilmė pradėta švęsti popiežiaus šv. Sergijaus (650–701) pontifikato metu. Galima pridurti, kad graikiškai kalbėjusi Sergijaus šeima į Siciliją, kur jis ir gimė, atvyko iš Antiochijos regiono dabartinėje Turkijoje, tad rytų dvasingumas jai buvo artimas ir pažįstamas. Beje, Sergijus I mirė 701 rugsėjo 8-ąją, jo liturginis minėjimas sutampa su Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilme. Liturgijos istorijoje jis minimas ir dėl to, kad į Mišių apeigas įtraukė „Agnus Dei – Dievo Avinėlio“ formulę.
Šiandieniniame Katalikų Bažnyčios kalendoriuje nesunku pamatyti simbolinę aplinkybę: M. Marijos Gimimo iškilmė švenčiama lygiai po devynių mėnesių nuo gruodžio 8-osios dienos Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės. Devynių mėnesių tarpas primena laikotarpį nuo vaiko užsimezgimo iki gimimo.
Kaip ir kitos Marijai skirtos šventės, Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmė yra kristocentrinė – jos centre yra Kristus. Ankstyvieji rašytojai Marijos gimimą poetiškai, bet taip pat teologiškai lygino su aušra horizonte, prieš pat saulės pasirodymą. Tyrosios Mergelės gimimas – tai aušra, po kurios pasirodė ir Saulė – Kristus, toks buvo vienas iš paskutinių Dievo išganymo plano žingsnių, parengęs kelią Dievo Sūnaus Įsikūnijimui. Šis motyvas nuolatos primenamas.
„Marijos pasirodymas pasaulyje kaip aušros, kuri pranašauja išgelbėjimo šviesą, Jėzų Kristų, kaip gražiausios kada nors pražydusios gėlės nuodėmės dumblu užlietame žmonijos sode, gimimas tyriausios, nekalčiausios, tobuliausios žmogiškos būtybės yra labiausiai vertas to apibūdinimo, kurį pats Dievas, sukūręs žmogų, suteikė jam: Dievo atvaizdas“, – 1964 rugsėjo 8 dienos homilijoje sakė šv. Paulius VI. Pasak jo, Marijos grožis buvo aukščiausiasis, giliausiasis grožis, toks idealus savo esybe ir forma ir toks realus savo buvimu, kad leidžia mums suprasti, jog ji buvo išrinkta ypatingam pokalbiui su Kūrėju ir jo meile, palaimintos ir laiminančios Dievybės išliejimui, pasitikėjimo kupinam poetiškam ir džiaugsmo pripildytam atsakymui – tokia būtent yra „Magnificat“ giesmė.
„Prisimindami kokios svarbios istorinės asmenybės gimtadienį, mes galvojame apie jos gyvenimą, praeities įvykius, šios asmenybės nuveiktus darbus ir tai, ką ji paliko. Trumpai tariant, galvojame apie šio pasaulio dalykus. Su Dievo Motina taip nėra. Marija kalba ne apie save. Nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos per ją visiškai persišviečia Dievas, ji yra tarsi spindinti dieviškojo gerumo ikona. Marija visa savo asmenybe yra gyva Dievo žinia mums. Todėl Marija nepriklauso praeičiai, Marija yra mūsų visų, visų kartų, bendraamžė. Savo pasiryžimu vykdyti Dievo valią ji beveik perdavė, atidavė savo gyvenimo laiką į Dievo rankas ir taip sujungė žmogiškąjį laiką su dieviškuoju laiku. Savo nuolatine dabartimi Marija pranoksta istoriją ir visada yra istorijoje, yra su mumis“, – 1991 metų rugsėjo 8-ąją garsioje Loreto šventovėje sakė kardinolas Josephas Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI.
„O gimstanti Mergele, visam pasauliui viltis ir išgelbėjimo aušra, maloniai pažvelk savo motinišku žvilgsniu į mus visus, susirinkusius čia švęsti ir skelbti tavo šlovę!“, – 1980 m. rugsėjo 8-osios proga sakė šv. Jonas Paulius II.
„Jėzus yra Saulė, Marija yra aušra, kuri skelbia, kad ji tuoj patekės“, – 2013 metų Švč. Mergelės Marijos Gimimo iškilmės dieną pakartojo popiežius Pranciškus.
*
Galima pridurti, kad iš Naujojo Testamento puslapių apie Marijos vaikystę galime sužinoti labai nedaug, tačiau esama senų tradicijų ir pirmųjų amžių raštų, kuriuose apie tai kalbama. Šie raštai vadinami apokrifais ir nepriklauso Šventojo Rašto kanonui, nes yra parašyti vėlesniu laikotarpiu, neretai papildyti fantazijos vaisiais ir legendiniais elementais, individualiomis autorių interpretacijomis. Antra vertus, pripažįstama ir tai, kad kai kurie apokrifai ne vien dokumentuoja kuo ir kaip tikėta senovėje, bet ir gali būti išsaugoję tiesos trupinių. Tokiame kontekste galima paminėti vadinamąją „Jokūbo protoevangeliją“, kuri, spėjama, parašyta 140–170 metų laikotarpyje. Šiame neilgame tekste rašoma apie Marijos šeimą, vaikystę, kitas gyvenimo aplinkybes. (RK / Vatican News)
