„Mūsų sūnus Karolis“
Jie abu, kaip ir Karolio brolis ir sesuo, dvyniai Michele ir Francesca, gimę jau po savo vyresniojo brolio mirties, dalyvavo popiežiaus Leono XIV vadovautose kanonizacijos Mišiose Šv. Petro aikštėje, kurių metu, galima pridurti, šventuoju paskelbtas ir kitas jaunuolis – Petras Jurgis Frassati (1901–1925).
Ne kartą minėta, kad Karolis Akutis yra pirmasis vadinamosios „Y kartos“, arba tūkstantmečio kartos, šventasis, vaikystę ir jaunystę išgyvenęs kompiuterizacijos, interneto ir socialinių tinklų plėtros įkarštyje. Karolis išsiskyrė greitu, kone įgimtu supratimu apie šių technologijų veikimą ir kūrybingą pritaikymą. Todėl jis dažnai vadinamas „interneto šventuoju“. Šventuoju – pavyzdinio tikėjimo mokiniu, liudijusiu Viešpatį tiek kasdienėje aplinkoje, tiek skaitmeninėje erdvėje: mintis apie specialią interneto svetainę eucharistiniams stebuklams, kuriai vėliau skyrė dvejus metus darbo, Karoliui į galvą atėjo 2002 metų vasarą, jam esant 11 metų amžiaus.
„Mūsų sūnus Karolis Akutis. Interneto šventojo tikėjimo mokykla“ apybraižoje ir įvairiuose pastaraisiais mėnesiais duotuose interviu jo gimdytojai pasakoja, kad daugeliu požiūriu Karolis buvo kuo normaliausias berniukas, guvus ir judrus, mėgęs žaisti, o ūgtelėjęs – sportuoti, įskaitant plaukimą ir karatė, leisti laiką su draugais, žiūrėti policinio žanro filmus. Tuo pat metu viską, ką darė kasdienybėje, darė „per Kristų, su Kristumi ir Kristuje“, kaip minėta, gilioje vienybėje ir harmonijoje su Viešpačiu.
Mama Antonia ne kartą yra minėjusi neįprastą aplinkybę: daug tikėjimo tiesų ne sūnus gavo iš tėvų, kaip įprasta, bet tėvai – iš sūnaus. Pasak Antonijos, ji iki santuokos Mišiose atsitiktinėmis progomis buvo apsilankiusi gal tris kartus. Tėvas Andrea – gal kiek daugiau, tačiau jo ekonomikos studijų metu ir vėliau, dirbant finansų ir draudimo sektoriuje, dažnai keliaujant, tikėjimo praktikai nebuvo daug vietos.
Eucharistinės apeigos Antonijai atrodė paviršutiniški ritualai. Kristaus buvimą savo Bažnyčioje ir Sakramentuose ji įtikėjo savo pačios sūnaus „tikėjimo mokykloje“. Stiprus ir nuoširdus sūnaus tikėjimas, paprastas, bet nuoseklus maldingumas nuo pat vaikystės, pasakoja mama, ją pačią gerokai stebino. Su laiku sūnaus tikėjimas tapo ir tėvų tikėjimu, o iš pradžių mama tik nusprendė netrukdyti šiam tikėjimui ir jo išraiškoms: nunešti kvartalo Milane, kur gyveno šeima, benamiams ar vargšams daiktų, savanoriauti valgykloje, įsitraukti į katechetinę veiklą parapijoje – kalbėti apie tikėjimą dar mažesniems už save vaikams, prisidėti prie parapijos interneto svetainės kūrimo, o vėliau – kurti savo paties svetaines krikščioniškomis temomis. Nuo pat mažumės Karolis įprato savo noru kasdien dalyvauti Mišiose ir sukalbėti po Rožinio dalį, paprastai eidamas į mokyklą. Nebejotinai, Viešpaties buvimo Eucharistijoje jautimas priklauso Karolio tikėjimo ir dvasingumo šerdžiai.
Šventojo tėvas Andrea Akutis nurodo vieną iš svarbiausių, jo supratimu, dalykų, kuriuos gali perduoti šiandienos jaunuoliams jo sūnaus Karolio gyvenimas, – tai visavertė laisvė. Mūsų epochoje laisvė dažnai apibrėžiama kaip išorinių ir materialių suvaržymų nebuvimas. Tame, žinoma, yra tiesos, bet paprasta tiesa ir tai, kad daugybė dalykų nuo mūsų nepriklauso. Antai, kiekviena dabarties sekundė negrįžtamai praeina. Kiekvienas gimėme šeimoje ir krašte, kurių nepasirinkome, galiausiai visi mirsime. Jei manome, kad mūsų laisvė yra išimtinai suvaržymų nebuvimas, tada neišvengiamai esame pasmerkti būti nelaimingais.
O Karolio nuostata buvo tokia: naudotis visais gerais šio pasaulio dalykais, bet paties pasaulio nelaikyti savo lobiu. Toks lobis gali būti tik pats Dievas, Meilė, Aukščiausiasis Gėris, o mes esame laisvi jį mylėti ir rinktis. Tokia laisvė išlaisvina nuo daugybės apgaulingų ir paviršutinių dalykų, tik atrodančių kaip laisvė, ir leidžia iš tiesų būti laimingais, kaip buvo laimingas ir jis, iki paskutinės akimirkos.
Kaip žinia, Karolis nuo ūminės mieloleukemijos mirė vos penkiolikos metų, per keletą dienų. Jis nepaliko didesnio rašytinio palikimo, vadinamosios „frazės“ yra vienas iš pagrindinių jo tikėjimo ir šventumo liudijimų. Štai kelios iš jų: „Eucharistija yra mano autostrada į dangų“; „Mano gyvenimo programa – būti kartu su Jėzumi“; „Laimė yra žvilgsnis į Dievą. Liūdesys yra žvilgsnis į save“; „Atsiversti yra ne kas kita, kaip pažvelgti iš apačios į viršų. Pakanka paprasto akių judesio“; „Jei mūsų širdis – Dievo rankose, tai mūsų rankose – begalybė“.
(RK / Vatican News)
