XXI eilinis sekmadienis
Anuo metu Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs.“ „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: „Viešpatie, atidaryk mums!“ O jis atsakys: „Aš nežinau, iš kur jūs“. Tada imsite dėstyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...“ O jis jums tars: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!“ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo Karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo Karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“ (Lk 13, 22–30)
SIAUROS DURYS
Šiandien girdimo Jėzaus palyginimo durys yra siauros, bet atviros. Jos siauros, tačiau gražios ir viliojančios, nes, joms atsivėrus, regime padengtą stalą, gausią atvykėlių minią, kur Dievas yra ne pareiga, o šventė. Už siaurų durų – išganymo istorija…
Atsidūrus priešais tas siauras duris mus apima nerimas, sielvartas, kuris vis didėja, kai durys užsidaro, o balsas iš vidaus atsako: „Aš tavęs nepažįstu“…
Visą gyvenimą ieškojau Tavęs, o dabar Tu mus atstumi?!
Evangelijoje viskas prasideda nuo ankštų durų ir priešais jas susibūrusios minios. Toliau pasakojime vaizduojama spalvinga ir linksma scena: „Ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje“. Tai žmonės, sugebėję tinkamai pasirinkti.
Visiems, besibūriuojantiems prie klaidingų durų, vedančių į niekur, palyginime sakoma: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ Vis tiktai panašu, jog čia kalbama ne apie minią, kurią reikia aplenkti, ar vartus, kuriuos reiktų praverti plačiau, bet apie kažką kita.
Siaurų durų įvaizdis nubrėžia tikslius mūsų kontūrus, mūsų savasties ribas. Tai tos ribos, kurios grąžina mums autentiškiausią mūsų atvaizdą, išlaisvintą nuo visų nereikalingų daiktų.
Tų ribų suvokimas leidžia ramiai priimti visus „ne“, kuriuos mums sako gyvenimas.
Jis įgalina džiaugtis savo ribotumu, o ne didžiuotis tariamais privalumais.
Vienas vienuolis daug metų gyveno tūkstantmečio senumo vienuolyno bokšte. Kiekvieną rytą jis išeidavo pro nedideles duris, kurioms atsidaryti celėje beveik nebuvo vietos. Išeidamas jis turėdavo nuleisti galvą, taip, regis, nusilenkdamas pasauliui, laukams, namams, visai kūrinijai…
Gyvenimas slepia didžiules paslaptis, bet, kad jas suvoktume, privalome kovoti su savo iliuzine padėtimi, su savo pranašumo kompleksu, turime išmokti nusilenkti.
Jei abejingumą kitam žmogui pakeistume nusilenkimu kiekvienam Dievo vaikui, kiekvienam gyvenimui, kiekvienas pasaulio kampelis taptų mūsų namais.
Dievas taip pat praėjo pro siauras duris, kai pasilenkė prie žmonijos, eidamas per mažąsias Įsikūnijimo duris. Nuolankumo duris, kurios reiškia, – ne nuleisti galvą, bet pakelti akis, nukreipti jas nuo savęs ir pažvelgti į dangų, pasaulį, žmones. Nuolankumas – tai grįžimas prie mūsų santykių esmės, išmokstant ne savintis daiktus, bet jausti atsakomybę už viską.
Pas Viešpatį vedančios durys siauros, tačiau pro jas įmanoma praeiti. Iš tikrųjų menė yra pilna, čia ateina tie, kurie, galbūt, nėra geresni už mus, bet yra parodę daugiau teisingumo už mus, netgi patys to nežinodami. Jie stebisi, tie, kurie Paskutiniame teisme sakys: „Kada mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?“, bet Viešpats atpažins juos, kaip savuosius, ir plačiai atvers duris.
Nelengvas paradoksas: tie, kurie niekada apie Viešpatį negirdėjo ir Jo nematė, įeina į menę, o tie, kurie valgė ir gėrė su Viešpačiu, lieka lauke. Visuomet įmanoma stovėti milimetro atstumu nuo Jo, tarp apeigų ir formulių, smilkalų ir atlaidų, bet iš tikrųjų Jo nepažinti ir likti svetimais Jam ir sušalti prie ugnies, kurią Jis atnešė į žemę…
Adolfas Grušas
