XX eilinis sekmadienis
KRYŽIAUS ŽENKLAS
Panašu, jog šio sekmadienio Evangelijoje Viešpats ne itin padeda mums įveikti tą nerimo jausmą, kuris yra apėmęs pasaulį. Visai prie savo namų slenksčio išgyvename konfliktines situacijas, o kituose pasaulio kraštuose, kur supervalstybės nori parodyti savo raumenis, jei kartais būtume pamiršę, kokį arsenalą jos turi, dvelkia kiti karo vėjai. Net netenka kalbėti apie tuos konfliktus, kurie niekada nebuvo pasibaigę ir kurie periodiškai grįžta į pirmą planą, ypač, kai žiniasklaida supranta, kad neturi naujienų, kurias išgirdę mažieji žmonės, visada ištroškę sensacijų, galėtų pasitenkinti. Kai pradedame apie tai galvoti, iš šio mūsų „ašarų slėnio“ į dangų kyla tik vienas šauksmas: „Taikos!“
Tačiau tai, ką šiandien girdime Evangelijos skaitinyje, bent jau iš pirmo žvilgsnio, yra visiška priešingybė Evangelijos dvasiai, ir todėl mums belieka klausti: „Bet kuo mes galime pasitikėti?“
Kuo galime pasitikėti pasaulyje, kuriame vyksta dideli ir maži, vietiniai ir globalūs konfliktai, jei netgi Tas, kurio šaukiamės kaip Taikos Kunigaikščio ir kurio prašome skubiai ateiti į pagalbą, mums sako, kad atėjo atnešti į žemę ne taikos, bet susiskaldymo? Tarsi mums neužtektų susiskaldymų...
Kodėl Jėzus mums kalba apie save, kaip apie prieštaravimo elementą, kaip apie susiskaldymo ir konflikto toje pačioje šeimoje priežastį, užuot padrąsinęs mus žodžiais, kurie kalbėtų apie Jį, kaip apie vienybės ir susitaikymo ženklą? Tiesą sakant, mums neatrodo, kad Jam reiktų „įžiebti ugnį žemėje“, kai vis dažniau kalbame apie šiltėjantį klimatą ir vis karštesnes vasaras…
Tikriausiai, kaip mums atrodo, Jis verčiau dar sykį pakartotų, kokie sudėtingi dažnai būna santykiai šeimoje tarp tėvų ir vaikų ar tarp brolių ir seserų, jau nekalbant apie uošvės ir žento santykius, ir paragintų visus ateiti į Mišias. Iš kur tas noras apibūdinti Dievo Žodį, Jo buvimą ir apskritai Jo asmenį kaip prieštaravimų ir konfliktų tarp žmonių priežastį?
Iš tiesų tai ne Viešpaties išsakytas noras ar tikslas, o situacijos apibūdinimas. Tikėti Jėzų gali ne kiekvienas, bent jau ne vienodai. Kiekvienas iš mūsų suvokia ir priima Jėzų taip, kaip Jį jaučia savyje, kartais įsivaizduoja tokį, koks tinka jam pačiam, o ne tokį, koks leidžia bendrauti su kitais. Svajojame, kad krikščionys turėtų vienodą ir išskirtinį santykį su Evangelija: būtų nuostabu, bet taip nėra! Tai matome daugelyje mažų ir didelių kasdienio gyvenimo dalykų, daugelyje Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo sričių. Yra daug žmonių, kurie, tvirtindami, jog tiki į Kristų, gyvena, atvirai prieštaraudami tam, kuo gyvena kitas brolis Kristuje. Yra tokių, kurie tikėjimą išgyvena kaip išskirtinę liturginę ir sakramentinę praktiką, ir tokių, kurie krikščionybę supranta kaip tam tikrą filantropiją ar taikos nešimo filosofiją. Yra manančių, kad krikščionybė turi laikytis tik vieno įstatymo – gailestingumo, ir manančių, kad krikščionybė, kaip ir kiekviena religija, privalo turėti tam tikras struktūras, įstatymus, elgesio normas, užtikrinančias jos gyvavimą.
Taip, iš tiesų Jėzuje žmonės, susidūrę su Jo asmeniu ir nešama žinia, randa ne priežastį nusiraminti ir susivienyti, bet žinią, kuri paliečia žmogaus sielos stygas, apnuogindama ir atskleisdama tai, kas kiekvienas iš mūsų yra, ką galvoja ir kuo gyvena. Ugnis, kurią Jėzus savo žinia atneša į žemę, yra kibirkštis, uždeganti tikinčiųjų į Jį sielas ir skatinanti juos priimti sprendimus, neišvengiamai lemsiančius jų susidūrimą su kitais: su juos supančiu pasauliu, visuomene, draugais, kartais su savo šeimos nariais. Neabejotina ir tai, kad, tikint Kristaus žinia ir ją liudijant, nuolat tenka su kuo nors ir dėl ko nors konfliktuoti. Taip buvo ir Senojo Testamento pranašų laikais, kai Jahvės įsakymų skelbimas jiems neretai tapdavo nesutarimų su savo tikėjimo broliais priežastimi.
Tad akivaizdu, jog šiandien Jėzus mums kalba ne apie karo ar šeimos konfliktus. Jis mums primena neišvengiamą prieštaravimą, kurį sukelia tikėjimas Juo net ir pačioje tikinčiųjų bendruomenėje. Tačiau, nors tai ir neišvengiama, nereiškia, kad savo tikėjimą reikia išgyventi, pasiduodant nevilčiai ir galvojant, jog nėra jokios kitos išeities. Išeitį mums pateikia pats Jėzus, kuris apie šį prieštaringumą kalba kaip apie nerimą, kaip apie kažką, ką Jis turi įvykdyti iki galo.
Visa tai bus užbaigta tada, kai Jėzus „bus pakrikštytas krikštu“, į kurį Jis pakvies visus tuos, kurie Jį tiki. Tai yra kryžiaus krikštas, Jo mirties ir prisikėlimo krikštas, į kurį panardinami visi žmonijos prieštaravimai, kad būtų sugrąžinti mums, kaip vienybės ir taikos ženklas.
Kristaus kryžiuje visi tampame broliais, nepriklausomai nuo to, kokia ideologija mus įkvepia, už kokią partiją balsuojame, kokią liturgiją mylime, kokią labdarą vykdome, kokios filosofijos siekiame.
Tik kryžiuje yra išgelbėjimas…
(Mons. A. Grušas)
