Šventojo Sosto pareigūnas apie susitikimą Stokholme: „Grįžome su džiaugsmu“
Galima priminti, kad rugpjūčio 18–24 dienomis Stokholme vykusi Ekumeninė savaitė buvo skirta dvigubam jubiliejui. Pirmiausia 1925 metais, lygiai prieš šimtą metų, Švedijos sostinėje surengtai ekumeninei konferencijai, kurioje dalyvavo per 600 ortodoksų, anglikonų ir protestantų Bažnyčių atstovų. Šis susitikimas labai svarbus krikščionių vienybės – ekumenizmo – pradžiai ir plėtrai. Antra, ekumeninis renginys Stokholme buvo skirtas 1700 Nikėjos Susirinkimo sukakčiai. Šiame pirmajame visuotiniame Susirinkime buvo išpažinta Jėzaus – Dievo Sūnaus lygybė su Tėvu, o kartu – vienas, bet triasmenis Dievas, kurį išpažįsta, nepaisant savitarpio skirtumų, visos krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės. Mokiniai sugebės būti „viena“, jei bus „viena“ su Trejybe – tai yra biblinis ekumenizmo principas ir pagrindas.
Pasak arkivyskupo F. Pace, įsimena tai, kad imperatorius Konstantinas Susirinkimą sušaukė tuo metu, kai tikėjimas Kristumi dėl skirtingų interpretacijų grėsė tapti nesutarimų priežastimi. Tad Susirinkimo tikslas buvo aiškiai apibrėžti tikėjimą Kristumi, kad mokiniai galėtų jį skelbti vieningai. Nikėjos paveldas sako, kad tam tikromis progomis Dvasia kviečia mus susirinkti, kad kartu išpažintume tikėjimo tiesas ir tuo pat metu būtume paskatinti siekti vienybės. Tad reikšminga, kad Stokholme, tiek prieš šimtą metų, tiek ir šią ekumeninę savaitę, skambėjo Nikėjos vardas. 1925 m. konferencijoje Aleksandrijos graikų ortodoksų patriarchas graikų kalba paskelbė Nikėjos tikėjimo išpažinimą. O per ką tik pasibaigusią ekumeninę savaitę Upsalos katedroje, kuri yra Švedijos liuteronų primo katedra, ekumeninis ortodoksų patriarchas Baltramiejus visų vardu graikų kalba sukalbėjo Nikėjos Simbolį, pasakojo Šventojo Sosto pareigūnas.
Rugpjūčio 22 dieną ekumeninės savaitės Stokholme dalyvius pasveikino popiežius Leonas XIV. Tarp pagrindinių Savaitės dalyvių ir pranešėjų buvo Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus, Antiochijos ortodoksų patriarchas Ignacas Aphremas II, Ekumeninės Bažnyčių Tarybos pirmininkas pastorius Jerry Pillay, Europos Bažnyčių Tarybos pirmininkas pastorius Frankas Dieteris Fischbachas, Pasaulio liuteronų federacijos pirmininkė pastorė Anne Burghardt, jau paminėtas Šventojo Sosto Krikščionių vienybės dikasterijos sekretorius arkivyskupas F. Pace. Taip pat aktyviai dalyvavo visų Švedijos Bažnyčių ekumeninės tarybos nariai – pastoriai ir pastorės, vyskupai ir vyskupės. Šiai tarybai priklauso ir Katalikų Bažnyčia Švedijoje, kuriai ekumeninės savaitės renginiuose atstovavo Stokholmo arkivyskupas kardinolas Larsas Andersas Arborelius.
Kai Upsalos liuteronų arkivyskupas Nathanas Söderblomas, vienas iš pagrindinių ekumeninės konferencijos iniciatorių, 1925 metais kreipėsi į jos dalyvius, jis pakvietė juos nelaukti, kol bus išspręstas kiekvienas teologinis nesutarimas, bet suvienyti jėgas „praktinėje krikščionybėje“, tarnaujančioje taikai, teisingumui ir žmogaus orumui. Kaip nurodo jo biografai, arkivyskupo N. Söderblomo kvietimas buvo tiesiogiai susietas su I Pasauliniu karu ir pokario kontekstu. Švedų ganytojas, galvodamas apie krikščionių santykius, taip pat galvojo apie Europos tautų santykius, apie baimės, neapykantos ir priešiškumo tarp jų gydymą. Galima pridurti, kad jis keletą savo gyvenimo metų studijų, formacijos ir darbo tikslais praleido Prancūzijoje ir Vokietijoje, gerai susipažino su jų dideliu istoriniu ir krikščionišku paveldu, skausmingai išgyveno tai, kad šie ir kiti kraštai susikibo mirtinoje kovoje. Atsižvelgiant į šį 1925 metų kontekstą, kaip ir į šiandien Europoje vėl stūgaujančius karo vėjus, Stokholmo ekumeninei savaitei buvo parinkta tema „Laikas Dievo taikai“.
Popiežiaus Leono sveikinime taip pat minima karo, taikos ir ekumeninio judėjimo sąsaja. „Taika – tai ne vien žmogaus pasiekimas, bet pirmiausia Viešpaties buvimo ženklas. Kristaus mokiniai yra pašaukti skelbti susitaikinimą ir gydyti žaizdas“, – rašė popiežius.
Tokiame kontekste svarbus dar vienas akcentas, kurį interviu „L’Osservatore Romano“ priminė arkivyskupas F. Pace: ekumenizmas kartais rizikuoja apsiriboti Bažnyčių vadovų ir ganytojų santykiais. Tačiau reikia, kad ir krikščionių bendruomenės žinotų apie ekumeninio dialogo vaisius, suprastų, koks jis gražus.
„Šių dienų patirtis buvo Dvasios ir buvimo Dvasioje patirtis. Todėl mes visi grįžtame į savo namus su dideliu džiaugsmu ir noru apie tai papasakoti“, – sakė Krikščionių vienybės dikasterijos sekretorius. (RK / Vatican News)
