Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugpjūčio 3 d.)
„Kalbant apie krikščioniją, jai būdingas toks pats susipriešinimas kaip ir visai visuomenei. Šiandien akcentuojama: arba tik tradicija, arba tik inovacijos, nesugebama rasti aukso vidurio. Tradiciją įkūnija tai, kas tvaru. Bet tai, kas tvaru, vis tiek turi būti interpretuojama šiuolaikinio patyrimo perspektyvoje. Krikščionys tiki, kad dar yra Šventoji Dvasia, atgaivinanti tą tradiciją, leidžianti ją interpretuoti. Turi būti tvarumo momentas, susijęs su tradicija, bet turi būti ir supratimas, kad būtina tradiciją atnaujinti.
Pasaulis keičiasi, ir mes turime į tai reaguoti. Reaguodami į pokyčius, kurie vyksta už Bažnyčios ribų, būdami sekuliarioje kultūroje neturime supanašėti. Viena vertus, turime su ja suartėti, padėti žmonėms, kurie dar nėra praradę tikėjimo, juos veikti, jų neatstumti, bet ir nepersiimti jų dvasia. Tomas Akvinietis parodo, kaip galima tokius prieštaravimus taikyti.
Skirtingi krikščionys, priklausantys skirtingoms konfesijoms, Dievą traktuoja arba kaip rūstų teisėją, arba kaip gailestingą, nieko iš mūsų nereikalaujantį. Taigi reikia rasti pusiausvyrą – Tomas Akvinietis mus ir moko to balanso. Jis gebėjimą jį jausti iš dalies perėmė iš graikų mąstytojų, iš Aristotelio, kuris kalba apie aukso vidurį, ir kartu pasiremia savo krikščioniška įžvalga, abu dalykus gražiai jungdamas,“ – pokalbyje apie Tomą Akvinietį priminė prof. Naglis Kardelis.
Apie Mišias gamtos prieglobstyje ir tą, ką reiškia būti skautu ir kunigu dienraštyje bernardinai.lt pasakoja Vilniaus Šv. Juozapo parapijos vikaras ir Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos kapelionas kun. Edvardas Rynkevič:
„Esu skautas, kuris laipioja, sėdi prie laužo, dainuoja ir šoka, bet kartu esu ir kunigas. Man tai labai svarbu. Todėl mano mokymai nebūtinai yra apie tikėjimą, gali būti tiesiog apie gyvenimiškus dalykus. Vesdamas pamokėlę vėliau į temą galiu įpinti krikščioniškos dvasios, bet ji jokiu būdu neturi būti brukama“.
Kun. Edvardo teigimu, labai svarbu, kad stovyklos dalyviai susipažintų su tikėjimu, tačiau ši pažintis turi būti savanoriška. Dievas gali ateiti pas žmogų tik tada, kai jis pats to nori. Reikia tarsi sklendę atverti, kad atsiradusi trauka nukreiptų mintis. Žmogus turi ateiti norėdamas susitikti su Viešpačiu. Jeigu jis to nenori, gali eiti į Bažnyčią, būti miške ar atsistoti aukštyn kojomis, bet vis tiek Dievo nesutiks. Todėl įsižiebusią tikėjimo liepsnelę reikia prižiūrėti ir kūrenti. Jeigu žmogus į tai žvelgia abejingai, ji užges. Sausas religijos praktikavimas vaisių taip pat neduos. „Dažnai žmonės ne iki galo supranta katalikiškas praktikas. Jie jose tik dalyvauja. Žmogus ateina į Mišias tik todėl, kad tai yra stovyklos programos dalis, kuri jam atrodo tolima ir nesuprantama. Jeigu ir įsižiebia tikėjimo liepsnelė, išvykus namo ji gali lengvai užgesti, jei nėra tikėjimo tęstinumo“, – Aurelijos Plokštytės parengtame straipsnyje teigia harcerių (skautų) sąjungos kapelionas kun. Edvardas Rynkevič.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio rūpesčiu rugpjūčio 2 d. švenčiamų Porciunkulės atlaidų proga bernardinai.lt skelbia pokalbį su Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino brolijos ministre Natalija Verbickiene OFS.
Pašnekovė primena šios ypatingos dovanos, Bažnyčiai suteiktos per Pranciškonų ordiną istoriją, nuo 1216 m. popiežiaus suteikto leidimo pelnyti visuotinius atlaidus šią dieną apsilankius Porciunkulės bažnytėlėje iki praeito amžiaus viduryje popiežiaus Pauliaus VI sprendimo, kuriuo visuotinių atlaidų malonė, išpildžius būtinas sąlygas, suteikiama apsilankiusiems visose bažnyčiose.
„Mažumas yra centrinis pranciškoniškojo tapatumo bruožas. Ta maža koplytėlė jį gražiai simbolizuoja. Šventasis Pranciškus pasivadino mažesniuoju broliu iš sąmoningo apsisprendimo būti nuolankiu prieš Dievą, prieš kitus žmones, kad būtų ne aukščiau jų, bet kartu su jais, tarnauti jiems, atsisakant savęs iškėlimo ir pranašumo – viską daryti su meile Dievui ir žmonėms. Iš to kilo ir jo troškimas, kad visuotinius atlaidus galėtų pelnyti visi žmonės. Būtent šis bruožas man yra tylus, bet galingas ryšys, vienijantis visą pranciškoniškąją šeimą,“ – pokalbyje su Rita Bagdonaite teigia Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino brolijos ministrė Natalija Verbickienė OFS.
