Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis. Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“

Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimų jų likimas. Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Lk 12, 32–48)

SVARBIAUSIA DIENA

Jėzus su mokiniais tęsia kelionę į Jeruzalę, kur Jo laukia mirtis. Vis labiau ryškėja, kad Mokytojo misijos nebūtų galima pavadinti sėkminga…

Tačiau būtent šioje situacijoje Jėzus ištaria šiuos švelnumo kupinus žodžius: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ Viešpats žvelgia į savo mažą bendruomenę – maždaug dvidešimt vyrų ir kelias moteris, sekančius paskui Jį – ir su meile kreipiasi į juos: „Nebijokite, net jei atrodo, kad nesate pajėgūs evangelizuoti pasaulį. Nebijokite, Karalystė bus jūsų“.

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie laukimą. Tai pasakojimas ne tik apie paskutines dienas, bet apie kiekvieną dieną, nes būtent kasdienybėje mes mokomės laukimo meno. Tik tie, kurie gyvena laukimu, bus pasirengę priimti ir atpažinti Laukiamąjį.

Tai eucharistinė ištrauka, kita vertus, visos pirmosios krikščionių bendruomenės kūrėsi aplink Eucharistiją, kur visi yra kieno nors tarnystėje. Žinia aiški: gyvenime mes tarnaujame pasauliui, Eucharistijoje Dievas tarnauja mums.

Jėzaus palyginimas prasideda pasakojimu apie išvykusį šeimininką. Nesunku čia įžvelgti Dievą – šeimininką, kuris palieka namus – kūriniją ir patiki juos savo tarnams – mums visiems. Dievas patikėjo mums pasaulį, kad būtume jo saugotojai. Jis išeina ir pasitiki mumis. Jis pasitraukė, palikdamas žmogui laisvę: veikti, mylėti, net griauti…

Tarnai darbuojasi ir laukia šeimininko… Dievas mėgsta būti ieškomas, mėgsta laukimą pripildyti prasmės. Tarnai žino, kad jie yra prižiūrėtojai, o ne šeimininkai. „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti”, – sako Jėzus. Ši frazė kalba apie darbą ir vaikščiojimą. Dirbdami žmonės pakeldavo tunikos kraštus ir apsijuosdavo juosmenį, o vaikščiojant reikėdavo tuniką pakelti, kitaip ji dulkėdavo. Tik laisvas žmogus gali tarnauti kitiems.

Trumpai tariant, Jėzus prašo savo tautos tarnauti ir primena, kad tarnavimas žmogui yra vienintelė šventovė, iš kurios sklinda Dievo meilė. Krikščionys tarnauja kitiems iš meilės, o ne todėl, kad taip liepia popiežius, vyskupas, parapijos klebonas, ar iš baimės atsidurti pragare. Evangelijoje Jėzus niekada neprašo, kad žmonės jam paklustų. Jis liepia Jo klausyti vėjui, jūrai, figmedžiui, netyrosioms dvasioms, tačiau niekada neįsakinėja žmogui.

„Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“, – toliau kalba Jėzus. Mums gali kilti klausimas, kodėl šeimininkas negali pats atsidaryti durų, nes turės namų raktus, tačiau istoriškai seniau namai nebuvo rakinami iš išorės, todėl, jei šeimininkas vėluodavo, durininkas turėdavo laukti jo grįžimo, kad atidarytų duris.

Toliau skaitydami palyginimą susiduriame su staigmena: pats šeimininkas „susijuosia“ ir patarnauja savo tarnams. Jėzus pats save padaro tarnu, kad tie, kurie laikomi tarnais, pasijustų esą šeimininkais. Tai neįsivaizduojamas dalykas: Dievas ateina, kad tarnautų žmogaus laimei. Taip ir Eucharistija yra ne Dievo garbinimas, bet kontempliacija to, ką Dievas daro dėl žmogaus. Ne mes aukojame savo aukas, kad turėtume Dievą, bet Jis pats save laisvai aukoja mums. Eucharistijoje ne mes patys iš savęs ką nors atimame, kad atiduotume tai Dievui, bet Jis save dovanoja žmogui, kad paskui žmogus galėtų save dovanoti kitiems.

Eucharistija yra nemokama malonės dovana: gali eiti ten, kada nori, ir imti tiek, kiek nori. Ji yra nemokama, viskas skirta mums. Net jei nenorime ten eiti, Viešpats ir toliau lauks mūsų…

Būkime atviri: iš pirmo žvilgsnio Evangelijos žodžiai kelia daugiau nerimo, nei džiaugsmo: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite”. Tačiau neverta jaudintis – Jėzus nenori mūsų gąsdinti, o tik priminti, kad kiekviena akimirka susitikti Dievą gali būti tinkama. Dievas neperspėja iš anksto, Jis nemėgsta būti nuspėjamas. Tikriausiai, jei žinotume, jog tai gali būti paskutinė mūsų gyvenimo diena, viską tikrai vertintume kitaip: skambintume tiems, kuriuos mylime, apkabintume draugus, pasakytume tai, ko nepabaigėme. Trumpai tariant, žvelgtume į mylimus žmones, o ne į darbus. Iš esmės Jėzus ir moko mus rūpintis kiekviena gyvenimo akimirka, žinant, kad ji mums nepriklauso, ir kad kiekviena akimirka yra unikali, nes ji gali būti paskutinė.

Diena, kai grįžta šeimininkas…

Adolfas Grušas