Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis
Anuo metu vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Lk 12, 13–21)
TIKRASIS TURTAS
„Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“…
Brolių ir seserų santykiai ne kartą tampa problema šeimose. Prieš du sekmadienius Evangelijoje skaitėme apie Mortą ir jos seserį, kai Morta irgi kreipėsi į Viešpatį: „Sakyk, kad ji man padėtų“. O dabar vėl: visiems norisi gauti iš Dievo tokį atsakymą, kuris patenkintų jų norus…
Ir ką gi daro Jėzus? Jis apeina, peržengia klausimų ribas, pereidamas į gilesnį lygmenį. Jis tai daro, sugalvodamas palyginimą apie turtuolį, pasidavusį euforijai dėl surinkto gausaus derliaus: „ Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“
Kol kas nieko blogo. Evangelija nėra moralizavimo vadovėlis, ji nenori iš mūsų atimti gyvenimo džiaugsmo. Jėzaus sekėjų tarpe buvo net labai turtingų žmonių, tokių kaip Zachiejus, Lozorius, Juozapas iš Arimatėjos, moterų, turinčių daug turto.
Tačiau laimė niekada negali būti vieniša ir yra susijusi su dovanojimu. Dramos pradžia – palyginime minimo turtuolio vienatvė, jo santykių dykuma: nei veido, nei namų, nei širdies. Net Dievo… Ir svarstydamas pats su savimi šis žmogus savo žodyne turi tik vieną burtažodį „mano“. Mano derlius, mano sandėliai, mano gyvenimas, mano siela…
Šis burtažodis „mano“ yra pati kvailiausia aistra.
„Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės”…
Kvailas, reiškia: ne blogas ar nesąžiningas, bet neprotingas, nes neteisingai pasirinko. Jis viską sudėjo į daiktus, kuriuos galima sukrauti į sandėlius, bet didesni sandėliai tapo jo sielos kapu.
Jėzus kviečia mus į sveiką santykį su ateitimi, pagrįstą sielos lygmeniu ir suvokimu: būti gyvam rytoj ryte nėra teisė, o dovana. Vėl išvysti saulę ir brangius veidus nėra mūsų nuopelnas. Tai dovana, už kurią reikia dėkoti visa siela. Tereikia įdėti šiek tiek sielos į savo ateitį!
Taigi, Jėzus siūlo du paprastus evangelinius dėsnius, tačiau jie keičia visą ekonominę logiką.
Visų pirma, reikia nesistengti visko sukaupti. Turtingųjų problema yra ta, kad jie niekada neturi pakankamai, nes gobšiems niekada visko neužtenka, tuo tarpu žmogui nebūtina turėti daug, kad galėtų džiaugtis gyvenimu.
Neverta pasiduoti vartojimo karštligei. Reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turime, likti ištikimais kasdienei duonai, tam, kas suteikia ramybę: džiaugsmo trupinėliui, linksmam juokui, draugystei, leidžiančiai nusišypsoti.
Reikia išmokti dalytis. Krikščionių aruodai yra vargšų namai, o mūsų banko sąskaitos numeris galėtų būti jų adresas. Dievo akivaizdoje esame turtingi tik tuo, kuo dalijamės; net vienu duotu gurkšniu gaivaus vandens, širdimi, gebančia atleisti septynis ar septyniasdešimt kartų po septynis kartus…
Tikrasis dvasingumas – tai gebėjimas džiaugtis mažu, o tuo mažu, ką turime, dalytis su tais, kurie alkani, ištroškę, turi svajonę ar yra vieniši. Tai ramus grįžimas prie mažų dalykų, prie žmonių, prie gamtos.
Ir dėkojimas…
Adolfas Grušas
