Vysk. Darius Trijonis: krikščionių įvairovėje galime mokytis vieni iš kitų

2025 Jubiliejiniams metams skirtoje popiežiaus Pranciškaus bulėje rašoma: „Nikėjos Susirinkimas taip pat yra kvietimas visoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms toliau keliauti link regimos vienybės ir nenuilstamai ieškoti tinkamų formų, kad būtų galima visiškai atitikti Jėzaus maldos siekį: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Todėl šią krikščionių vienybės savaitę susitikome su Šiaulių vyskupu ir LVK Ekumeninių reikalų tarybos pirmininku vysk. Dariumi Trijoniu pasikalbėti apie krikščionių vienybę.

Švenčiame krikščionių vienybės savaitę, kuri kviečia į dialogą skirtingas konfesijas. Kaip apibūdintumėte ekumeninės savaitės svarbą tiek visuotinei Bažnyčiai, tiek vietos bendruomenėms?

Ekumenizmas yra labai svarbus, nes Viešpats Jėzus kviečia mus į bendrystę ir vienybę. Jis meldėsi, kad visi būtų viena. Taigi ekumeninė savaitė mums labai svarbi tuo, kad ji yra tarsi švelnus paraginimas ir priminimas įvairių konfesijų krikščionims neužmiršti vieni kitų. Žinoma, yra pavienių atvejų, kai įvairių konfesijų krikščionys kartu meldžiasi per visus metus.

Norėčiau pajuokauti – krikščionys ne visada sutaria, kada švęsti pagrindines šventes (Šv. Velykas), tačiau dėl vienybės savaitės datos didžiąja dalimi sutaria visi. Tai mane labiausiai džiugina ir teikia vilties, kad kada nors sutarsime ir dėl kitų dalykų.

Svarbu matyti ne tik tuos krikščionis, kurie susirenka mūsų bažnyčių erdvėse, bet ir tuos, kurie šlovina Dievą, stengiasi atrasti atsakymus į egzistencinius klausimus. Krikščioniško kryžiaus ženklo buvimas, tikinčiųjų liudijimas įvairiose mūsų kasdienybės vietose, vaizdžiai tariant, leidžia Jėzui peržengti mūsų namų sienas, kitus barjerus ir suartina mus vienus su kitais.

Įvairiose pasaulio organizacijose, grupėse matome labai daug konkurencijos dvasios. Manyčiau, kad tarp krikščionių taip neturėtų būti. Apaštalas Paulius Laiške galatams yra pasakęs: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas, o aš pasauliui. Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys“ (6, 14. 15). Todėl mūsų svarbiausias rūpestis – ne girtis, didžiuotis, kokie mes esame vienas už kitą geresni, bet tapti tais naujais kūriniais Kristuje Jėzuje. Kaip gera žinoti, kad yra brolių ir seserų, kurie vis labiau stengiasi panašėti į Jėzų, stengiasi tapti tuo nauju kūriniu.

Krikščionių įvairovėje matau labai teigiamų ženklų. Mes galime daug pasimokyti vieni iš kitų. Mane žavi brolių protestantų noras gilintis į Šventąjį Raštą, jį suprasti, apmąstyti, juo dalytis. Prisimenu piligriminę kelionę, kurioje su mumis keliavo vienas baptistas. Man imponavo jo gili malda su Šventuoju Raštu. Mačiau jo susitelkimą ir norą suprasti Dievo žodį. Mane tai sužavėjo. O krikščionys ortodoksai savo apeigose akcentuoja liturginio simbolio reikšmę. Labai vaizdžiai galima suvokti dieviškumo slėpinio perteikimą per simbolius. Žvelgdamas į jų apeigas matai iš amžių glūdumos ateinantį grožį. Tai kalba žmonėms. Ne vien žodis, ne vien pasakytas pamokslas, bet ir simbolis gali labai daug kalbėti žmogui. Taigi, matau, kad vieni iš kitų galime labai daug pasimokyti.

Kaip ši savaitė yra švenčiama Lietuvoje?

Krikščionių bendruomenės ieško sąlyčio taškų, kaip šią savaitę švęsti kartu. Sakyčiau, nemažai bendruomenių geranoriškai atsiliepia ir kartu dalyvauja bendroje maldoje. Užbaigdami ekumeninę savaitę rinksimės į bendrą maldą Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Atskirose vyskupijose, parapijose, kur yra kitų konfesijų žmonių, bažnytinių bendruomenių vadovai rengia pamaldas vietos bendruomenėms.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija kiekvienais metais šią savaitę pažymi savitu būdu – pakviečia į bendrą maldą kitų konfesijų brolius. Šiais metais labiau akcentuos meditacijų tekstų, kuriuos yra paruošusi pasaulinė ekumeninė grupė, skaitymą. Protestantai turi atskirą savo protestantiškų bendruomenių maldos vakarą, dalijasi Dievo žodžiu ir giesmėmis.

Sausio 19 d. Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre turėjome galingą dviejų valandų šlovinimą ir maldos popietę. Ten dalyvaudamas pasakiau žodį. Taip pat dalyvavo Šiaulių Veikliųjų žmonių bendrijos atstovas br. Valdemaras, Tarptautinės Gideono Šiaulių skyriaus vadovas, Šiaulių Evangelinio Tikėjimo Krikščionių Bažnyčios vyresnysis. Jis pateikė savo mąstymą. Viena iš organizatorių buvo Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė, kuri minėtame renginyje dalyvavo su savo bendruomenės nariais ir pasakė savo žodį. Turėjome svečią iš užsienio, Baltarusijos bažnyčios „Malonė“ pastorių Olegą Kareniką, kuris mus pasveikino ir papasakojo savo liudijimą. Taip pat dalyvavo Jaunimo centro vadovas Šiaulių vyskupijos kunigas Arūnas Jankauskis, kuris kartu su pastore Anželika Krikštaponiene rengė šią popietę.

Buvo smagu įsijungti į šlovinimą, kartu melstis. Itin jautrus momentas – kai visi kartu užsidegėme žvakes ir kalbėjome Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Visi kartu su žvakėmis, kurios simbolizuoja Kristaus šviesą, išpažinome tą patį tikėjimą.

Kas Jums, kaip vyskupui ir LVK Ekumeninių reikalų tarybos pirmininkui, svarbiausia švenčiant šią savaitę?

Svarbiausias dalykas yra pastebėti vieniems kitus, nepraeiti pro šalį, pakalbinti, aplankyti. Kartais pagalvoju, kad mes kalbame apie maldą kartu, bet taip pat svarbu stabtelėti ir sušildyti santykius paprastu bendravimu.

Jėzus apaštalams pačią brangiausią dovaną įteikė per vakarienę, kol dar nebuvo altoriaus, bet buvo Paschos vakarienės stalas. Stalas, pokalbis prie jo suartina žmones. Dar labiau pajuntame, kad esame tos pačios šeimos nariai – broliai ir seserys. Taigi, svarbiausia pastebėti vieniems kitus ir atrasti vieniems kitus kasdienėje aplinkoje.

 Gal pastebite, kas kliudo ekumeniniam dialogui Lietuvoje? Kaip galėtume šias kliūtis įveikti?

Pagrindinės kliūtys yra nepasitikėjimas ir vieni kitų nepažinojimas. Atsiranda toks ratas – tu nepasitiki kitu žmogumi, nes su juo nebendrauji, susikuri kažkokį stereotipą apie kitą žmogų, bendruomenę, tada gyveni savo sukurtame pasaulyje ir stengiesi to kito žmogaus neįsileisti į savo pasaulį. Todėl, manyčiau, visų pirma turime suprasti, kad visi esame žmonės. Kartais save per daug įspraudžiame į tam tikras teologines formules, nusistatymus, tačiau reikėtų prisiminti, kad Dievas mus sukūrė ne kaip tam tikrų organizacijų narius, bet sukūrė kaip žmones ir tuo visi esame vienodi. Galime pažinti vienas kitame brolio ir sesės veidą. Užtenka pakalbinti, pasilabinti ir jau galima pastebėti, kaip tirpsta ledai.

Prisimenu, kaip vieną kartą XFM radijo sezono atidarymo proga Vilniuje, Vingio parke, susitikome su įvairių krikščionių bendrijų atstovais. Su vienu atstovu užlipome į sceną melstis ir kalbėtis – buvo nuostabi bendrystės patirtis. Kai nulipome nuo scenos, girdėjau atsiliepimą – žmogus neįsivaizdavo, kad katalikų vyskupas gali melstis kartu su tos bendruomenės vadovu. Tarsi būtų buvusi neperžengiama siena. Tačiau aš manau, kad tos sienos pastatytos mūsų galvose. Gal reikėtų kasmet per krikščionių vienybės savaitę padaryti savo galvose reviziją – kur mūsų galvose ir įsivaizdavimuose tos sienos tebestovi? O kur galėtume padaryti tose sienose dureles? Manau, kad ekumeninė savaitė yra tam nuostabi proga.

 Ką patartumėte tiems, kurie norėtų aktyviau įsitraukti į ekumeninę veiklą, tačiau nežino nuo ko pradėti?

Manau, kad kiekvienas turime savo asmeninių maldų, intencijų. Tačiau gal tikrai galėtume ne tik šią savaitę į savo maldas įterpti intenciją už krikščionių vienybę? Tada vieni kitus atpažintume, atrastume, padėtume vieni kitiems. Gražu, kai ateiname į ekumeninius maldos susitikimus. Kalbėjausi su Šiaulių pastore Anželika Krikštaponiene, svarstėme, kaip atrasti bendrų veikimo būdų. Galbūt galėtume artimo meilės srityje dalytis gerumu, karitatyvine veikla, dalyvauti bendrame karitatyviniame projekte. Tikiuosi, kad Šiauliuose pavyks išvystyti veiklas ir rasti būdus, kaip galėtume ekumeniškai bendradarbiauti.

Ar yra svarbu išlaikyti tarpkonfesinį dialogą praėjus krikščionių vienybės savaitei? Kodėl? Kaip tai padaryti?

Mane džiugina, kad Šiauliai yra gana ekumeniškas miestas. Čia esančios krikščionių bendruomenės palaiko ryšius ne tik per ekumeninę savaitę. Mieste yra ekumeninė grupė, kuri periodiškai renkasi kiekvieną mėnesį, o per Sekmines surengia didelį koncertą – jis būna kaip Šventosios Dvasios išsiliejimas miestui.

Reikėtų pažvelgti ir į kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui, Latvijoje rengiamas krikščionių Bažnyčių žygis, paradas, kuriame akcentuojamos krikščioniškosios vertybės. Dalyvauja didelis būrys skirtingų konfesijų tikinčiųjų. Visi eina centrinėmis Rygos gatvėmis, gieda, meldžiasi. Matyti, kad krikščionys yra džiugūs ir linksmi. Labai gera matyti tikinčiųjų veidus ten, kur nemažai sekuliarizmo dvasios.

Mane labai nustebino estų liuteronų noras bendrauti. Kai kurie iš jų labai aktyviai dalyvauja Maltos Ordino pagalbos tarnybos veikloje – padeda vargstantiesiems, įsitraukia į įvairius karitatyvinius projektus. Labai nustebino Talino arkivyskupo padėjėjo, vyskupo Ove Sandero, kuris dirba teologijos profesoriumi, kvietimas kitą kartą atvykus apsigyventi svečių namuose, ateiti vakarienės. Pasikeitėme telefonų numeriais, bičiuliškai pabendravome ir nebesame nepažįstami.

Svarbus dalykas – žiūrėti į gerąsias kitų šalių patirtis – tų šalių, kur daugiau kitų krikščionių Bažnyčių. Kaip ten mėginama ieškoti naujų būdų ir galimybių labiau patirti bendrystę, išlaikyti vienybę. Baltijos šalių patirtis gali daug kalbėti kitoms šalims ekumenine prasme. Esame nedidelės šalys, bet turime gana gerus krikščionių konfesijų ryšius.

Dėkoju už pokalbį!

(Aistė Karpytė / Vatican News)