Trečiasis eilinis sekmadienis
Į DIEVĄ ĮSMEIGTOS AKYS
Mons. Adolfas Grušas
Lukas nori pateikti tvarkingą, moksliškai pagrįstą Jėzaus gyvenimo aprašymą. Jis iš karto paliudija, kad stengėsi rūpestingai ištirti visas apie Jėzų bei Jo sutiktus asmenis sklindančias kalbas. Lukui rūpi, kad jam perduotas tikėjimas būtų pagrįstas ne kažkur girdėtais žodžiais ir todėl jis savo tyrinėjimams skyrė tikrai daug laiko.
Tenka susidurti su krikščioniais, kuriems visiškai neįdomu sužinoti ką nors daugiau apie Jėzaus gyvenimą. Natūraliai kyla klausimas: jie sako esą tikintys žmonės, tačiau kuo jie tiki? Kiekvienas, tvirtinantis, kad myli Kristų, nori Jį pažinti, studijuoja Jo gyvenimą ir mokymą, meldžiasi Jam. Galbūt, mūsų bendruomenėse mes pernelyg daug laiko praleidžiame, aiškindami, ką reikia daryti ir ko nedaryti ir labai mažai jo skiriame pastangoms iš tiesų pažinti Jėzų iš Nazareto.
Dar ir šiais laikais nemažai daliai tikinčiųjų tikėjimas yra tai, kas niekam nedaro blogo, tačiau jiems stinga istorinio pažinimo. Visa tai atvedė prie savotiškai įsigalėjusios sampratos: tikėjimas yra skirtas svajotojams, naiviesiems, tuo tarpu mokslas yra dalia tų, kurie moka naudotis savo proto galiomis.
Lukas primena mums, kad krikščionybės pradininkas yra konkretus žmogus, tikrai vaikščiojęs Palestinos keliais, daręs stebuklingus ženklus, kalbėjęs apie amžinybę, kentėjęs, neteisingai nubaustas, miręs ir vėl sugrįžęs į gyvenimą, kad pasiųstų savo sekėjus eiti į pasaulį ir visiems pasakoti apie tikrąjį Dievo Veidą.
Šiandien mes kaip tik ir girdime šį pasakojimą iš paties Jėzaus lūpų, kuris, „kaip pratęs, nuėjo į sinagogą“ savo gimtinėje, Nazarete.
Evangelijoje pagal Luką kartu pasakojama apie Jėzaus apsilankymą sinagogoje, ir kiekvieną kartą Jam tekdavo susidurti su didesniu ar mažesniu konfliktu. Šio sekmadienio susitikimas su tikinčiaisiais baigėsi pavojumi Jėzui būti nužudytam. Gali atrodyti keista, tačiau Jam kaip tik šventos vietos bus pačios pavojingiausios, nes religiniai Izraelio vadovai imsis visų priemonių pašalinti Jėzų, ir galiausiai jiems tai pavyks. Nors jie tai darys Dievo vardu, tačiau iš tiesų jau nuo pat pradžios jie nesuprato to, ką Jėzus kalbėjo apie Dievą.
„Visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį“,– rašo evangelistas. Visi laukia, ką pasakys jau išgarsėjęs jų tautietis. Tačiau Jėzus jau nuo pat pradžios nesilaiko nustatytų normų. Ir anais laikais buvo nustatyti liturginiai metai, taip, kad kiekvieną šeštadienį būtų skaitoma tai dienai skirta ištrauka, tačiau Jėzus, vietoje to, kad skaitytų tą skaitinį, specialiai ieško pranašo Izaijo knygos ištraukos, kurioje kalbama apie Mesijo pasirodymą. Viešpats tokiu būdu nusako savo pasiuntinybę: Jis atėjo pašalinti vargą, bet kokį neturtą, nes žmonija yra suvargusi, prislėgta ir akla. Mesijas turi atnešti žmonėms džiaugsmą, laisvę, naują požiūrį.
Jėzus skaito susirinkusiems žmonėms pranašo knygą ir tuojau padaro dar vieną prasižengimą, nes Senajame Testamente yra žodžiai: „skelbti Viešpaties keršto dienos“. Jėzus juos praleidžia, nes Jo skelbiamoje Naujienoje nėra vietos kerštui: Dievas yra meilė, o ne kerštas. Sinagogoje esantieji žinojo tą eilutę ir tradiciškai buvo manoma, kad atėjęs Mesijas atkeršys visiems engėjams ir išlaisvins Izraelio tautą. Visuomet, ir seniau, ir dabar, žmonės nori, kad Dievas veiktų taip, kaip jiems atrodo tinkamiau.
Tada pasigirsta Jėzaus balsas: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Jėzus neaiškina teksto, nebando pateikti moralinių išvedžiojimų, bet skelbia pranašystės išsipildymą. Jis pats yra Geroji Naujiena. Jame išsipildo visi Dievo pažadai. Jis pradeda naują istoriją. Jis užveria knygą, iš kurios skaitė, ir atveria gyvenimą, sudarytą ne iš nepakeliamų naštų, bet kuriame Dievas kartu su mumis neša Jo paties mums skirtą gyvenimo naštą. Jėzus nustebina savo klausytojus, skelbdamas, kad Dievo teismas reiškia visiems skirtą gailestingumą. Tai niekad iki tol nematytas Dievo Veidas.
Jėzus atėjo „skelbti Viešpaties malonės metų“. Dar daugiau: nuo tos akimirkos jau tenka kalbėti ne apie metus, bet apie visą ateitį, kurioje viešpatauja gerumas, nes Dievas yra geras, o visos žmonijos istorijos tikslas yra žmogaus laimė.
Tai Dievas, į kurį žvelgiame, įsmeigę akis, ir dar netikėdami, kad į mūsų namus ateina laimė…
