Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (sausio 5 d.)
Vilniaus arkikatedroje pasakytame pamoksle Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas įvardijo, ką reiškia būti Vilties piligrimais, kvietė melstis už taiką pasaulyje, stiprinti visuomenės solidarumą, puoselėti socialinį teisingumą, broliškus bendrystės darbus, paragino visus metus kasdien melstis už pašaukimus:
„Kuo daugiau žmonių atpažins ir sugebės atsiliepti į jiems skirtą Dievo pašaukimą, jiems duotą pašaukimą, tuo daugiau bus įgyvendinta Dievo valia mūsų gyvenime ir mūsų pasaulyje. Su šia malda ir širdžių atsiliepimu vykdyti Viešpaties valią mes galim pakeisti savo gyvenimą, taip pat savo bendruomenės ir vyskupijos, ir mūsų šalies gyvenimą“, – priminė Vilniaus arkivyskupas.
Sausio 2 d. Jėzuitų Centrinėje Europoje svetainė jezuitai.lt paskelbė Rasos Darbutaitės parengtą pokalbį su Aiste Balčiūnaite – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos seserimi, neseniai baigusia vienerių metų suaugusiųjų ugdymo studijas Šv. Tomo Akviniečio universitete Romoje. Viena iš pokalbio temų – kintanti Bažnyčios samprata:
„Kai studijavau prieš 20 metų, apie Bažnyčią buvo kalbama kaip apie tą vietą, į kurią ateinama, ten atrandamas Dievas, laikomasi tam tikrų taisyklių ir principų. Bažnyčia buvo suvokiama kaip ištikimųjų erdvė. Dabar Bažnyčios samprata pasikeitė. Visa tai, ką minėjau, išlieka, bet kai atpažįstamas Dievas, atrandamas asmeninis santykis su Dievu ir priimama Dievo išganymo dovana, žmogus yra siunčiamas su meile nešti tai kitiems. Tai reiškia, kad aš esu ne tik Dievo tikėjimo meilės adresatė, bet ir siunčiamoji. Dievo svajonė – tai visos žmonijos išganymas. Ne tik ištikimųjų, bet ir visos žmonijos. Kitaip sudedami akcentai. Žmogus ne tik gauna tikėjimo dovaną, bet ir tęsia savo mokinystę – nešti šią dovaną kitiems ir su meile ją liudyti. Taigi pabrėžiama ne tik ištikimybės svarba – ji, žinoma, išlieka svarbi, – bet tos ištikimybės vaisiai parodomi per liudijimą kitiems, ne tik mano asmeninį Dangaus „laimėjimą“, – pasakojo sesuo Aistė Balčiūnaitė SJE. Paklausta apie nuodėmingą Bažnyčios pusę sesuo eucharistietė pasidalijo Šv. Tomo Akviniečio universitete įgytomis žiniomis:
„Dažnai nėra lengva atpažinti išnaudotojus. Sunku priimti, kad konkretūs žmonės, kuriuos aš pažįstu, gali elgtis piktybiškai. Universitete kalbėjomės, kad išnaudotojas yra tarsi susidvejinusi asmenybė, turinti dvi kaukes. Viena yra ryški „geroji“, kita – išnaudotojo kaukė. Todėl sunku patikėti, kad yra juodoji pusė, nes nematau tamsiosios pusės ženklų. Kuo daugiau apie tai yra viešai kalbama, tuo lengviau aukai kalbėti. Auka ir taip jaučiasi stigmatizuota dėl išnaudojimo, todėl jai baisu prabilti. Kartais atrodo, kad ji daro kažką ne taip arba kad tai paslaptis, kurios negalima atskleisti, nes tada kažkas sugrius. Išgirdus, kad apie tai viešai kalbama, žmonėms lengviau prabilti“, – pasakojo sesuo Aistė Balčiūnaitė SJE.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kunigas Andrius Narbekovas pokalbyje, kurį šią savaitę skelbia dienraštis Bernardinai.lt, primena, kad popiežius Paulius VI enciklikoje Humanae Vitae pranašiškai numatė tai, kas nutiks moterų orumui, santuokų stabilumui, požiūriui į vaiką, jeigu kontracepcija taps tokia, kokią ją plačiai naudojamą turime šiandien.
„Kadangi mūsų pokalbis yra ne apie mediciną, bet apie žmogaus orumą, žmogiškąją prigimtį, apie dorovinius dėsnius, tuomet į klausimą „Ar Bažnyčiai nereikėtų keisti požiūrio į kontracepciją?“ atsakymas yra paprastas: jeigu būtų įrodymų, kad keičiasi žmogaus prigimtis, tuomet būtų galima svarstyti klausimą ir apie Bažnyčios mokymo dėl kontracepcijos naudojimo keitimą. Tačiau akivaizdu, kad žmogiškoji prigimtis nekinta. Be to, Lietuvai, kuri yra viena iš sparčiausiai demografiškai nykstančių šalių, reikėtų susitelkti į supratimą, kas yra gyvybės šventumas, lytiškumas ir vaisingumo dovana, vyro ir moters pašaukimas besąlygiškai mylėti santuokoje“, – pabrėžė dienraščiui Bernardinai.lt kun. prof. Andrius Narbekovas.
Ar laikas mums priklauso, ar mes priklausome laikui? Kas yra mano gyvenimo šeimininkas? Tokiais klausimais laiko temai skirtą straipsnį dienraštyje Bernardinai.lt pradeda brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas OP. Aptaręs skirtingas laiko sampratas – realųjį, psichologinį, moralinį ir teologinį laiką, autorius kviečia atrasti Dievo laiko ir maldos prasmę:
„Maldoje ieškome Dievo artumo, ieškome Jo minties savo gyvenimui, siekiame troškimus pavesti jam, o per tai pavesti ir patį savo gyvenimą. Mūsų maldos yra trumpos, kaip ir viskas, ką darome. Jeigu pažvelgtume į savo gyvenimą ir bandytume suskaičiuoti, kiek valandų praleidome maldoje, pamatytume, kad tai tėra tik trupiniai, tačiau malda yra jungtis su Amžinuoju. Šitaip mūsų gyvenime nutinka stebuklas – laikas nebėra tik prabėgantis maratonininkas, kuriam visiškai nerūpi mano norai ir troškimai. Su Dievu laikas yra tas, kuris mus išnešioja ir pagimdo amžinybei. Ne veltui metai prasideda Dievo Motinos švente. Ta, kuri pagimdė Dievą žmonėms, išnešioja savo širdyje mus ir pagimdo Dievui. Todėl ji pati yra laiko Karalienė“, – apibendrina mintis apie laiką brolis Jokūbas Marija Goštautas OP.
Parengė Giedrius Tamaševičius
