Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (sausio 26 d.)
„Viešpats tave taip pat parblokš ant žemės, reikės atsigulti, šauktis šventųjų pagalbos, kad taptum nauju žmogumi. Jeigu Saulių parbloškė ant dulkėto vieškelio, tai tau patiesė išsiurbliuotą švarų kilimą, kad dar labiau priartėtum prie Aukos altoriaus. Juk Viešpats Ananijui taip pat pasakė apie Saulių: „Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9, 16). Kunigystė yra ne tiek išaukštinimas, kiek taip pat ir viso gyvenimo pasišventimas ir net auka.“
Telšių vyskupas taip pat pabrėžė, kad per diakonato šventimus prisiimta tarnavimo misija, išlieka pamatinė ir kunigystėje. „Tavęs lauks ligoniai, kuriems teiksi Ligonių patepimą. Tavęs lauks neramios širdies žmonės, norėdami per išpažintį atsikratyti savo nuodėmių. Tavęs lauks alkstantys ir trokštantys Eucharistijos, kad teiktum jiems gyvenimo duoną“.
Kunigą Zenoną Turauską, šventimų dieną gavusį ir paskyrimą tęsti savo tarnystę Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, sveikino gausiai susirinkusi tikinčiųjų bendruomenė, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, daug kunigų ir seminaristų.
Krikščionių vienybės savaitės proga Bernardinai.lt skelbia br. Jokūbo Marijos Goštauto OP straipsnį „Ekumeninio dialogo principas – meilės dialogas”.
„Visų pirma būtina pabrėžti, kad toks dialogas turi būti šiek tiek asmeninio pobūdžio. Juk dialoge dalyvauja konkretūs žmonės, o ne idėjos ar sistemos. Sistemų konfrontacija pati savaime nėra dialogas mūsų apibrėžta prasme. Dialogas visada yra tarpasmeninis žmonių susitikimas su viskuo, kas jie yra ir kam jie atstovauja savo gyvybinėje aplinkoje, kuri šiuo atveju yra krikščionių bendruomenė, kuriai jie priklauso, tikėjimas.
Mano esminis požiūris į šį brolį krikščionį, su kuriuo noriu užmegzti dialogą, bus atvirumas ir priėmimas. Stoviu priešais jį ne pirmiausia tam, kad su juo kalbėčiau, daryčiau jam gera, informuočiau ar pamokyčiau. Aš atsiveriu, atkreipiu dėmesį, užleidžiu jam vietą, noriu atpažinti jo originalumą. Tai, kas jis yra kaip asmuo savo religiniu įsipareigojimu, kam jis atstovauja, ar nori atstovauti bendruomenei, kurios narys jis yra, man yra pirmoji vertybė. Šis brolis man yra slėpinys dėl to, koks jis yra kaip žmogus ir kaip krikščionis. Kadangi noriu įžengti į šio slėpinio pažinimą, ruošiuosi tam, nusiteikiu tam, kad galėčiau galvoti tik apie kitą“, – rašo br. Jokūbas Marija Goštautas OP, kviesdamas eiti brolių krikščionių geresnio pažinimo keliu ir taip atskleisti vis naujų krikščioniškosios tikrovės aspektų.
Vilkaviškio vyskupija informuoja apie sausio 18 dieną Prienų Kristaus Apsireiškimo parapijos namuose įvykusį dekanatų savanorių ir šeimų susitikimą kūno teologijos klausimais su misioniere sese Marta Gedminaite.
„Esame sukurti skirtingi, tam kad per skirtingumą atsivertų mūsų ribotumas, kuris pats savaime nėra trūkumas. Ribotumas yra atsivėrimas kitam, skatinimas santykiui. Mes esame sukurti santykiui, kad vienas kitą papildytume. Pilnatvė ateina per santykį su kitu žmogumi. Kitoniškumas skatina kontempliuoti kito asmens skirtumus, juos priimti ir net žavėtis. Vyras ir moteris yra lygiaverčiai. Nė vienas nesukurtas valdyti kito ar būti viršesniu. Tai tik maža dalis to, ką susitikimo metu kalbėjo sesuo Marta. Ji taip uždegė visų susirinkusių širdis, kad kilo didelis troškimas, tokius susitikimus tęsti ir toliau“, – rašoma pranešime apie Vilkaviškio vyskupijos šeimos centro surengtą susitikimą.
Sausio 22 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įvyko žymaus Lietuvos vargonininko prof. Leopoldo Digrio laidotuvių Mišios. Jas aukojęs arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ homilijoje priminė, kad 1991 m. profesorius Digrys, bendradarbiaudamas su tuometiniu jėzuitų provincijolu t. Jonu Boruta SJ, pradėjo iki šiol gyvuojančią tradiciją Šv. Kazimiero bažnyčioje rengti „Religinės muzikos ir susikaupimo pusvalandžius“.
„Maestro kalbėjo apie tylą, kurioje muzika gimsta ir atsitraukia. Bet muzika suskamba ir erdvėje. Šią, Šv. Kazimiero bažnyčios erdvę, jis ypač vertino ir brangino, gėrėjosi joje skambančiu ir palengva „ištirpstančiu“ vargonų gaudimu. Vargonai, už kurių atsiradimą ir skambesį esame jam dėkingi – tarsi palikimas ir kartu palinkėjimas: kad toliau skambėtų siedami klausytojų sielas su grožio ir gėrio pasauliu.
Biblijoje ne kartą skatinama šlovinti ir garbinti Dievą muzika. Psalmininkas kviečia: „Šlovinkite Viešpatį gaudūs trimitai, šlovinkit, arfos ir kankliai“ (Ps 150, 3). O apaštalas Paulius ragina: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį “ (Ef 5, 19). Meistriškai atliekama muzika sakralioje bažnyčios erdvėje ne tik kelia estetinį pasigėrėjimą, bet ir skatina ramų susimąstymą bei Dievo šlovinimą. Bažnyčia nėra paprasta koncertų salė. Net jei muzika skamba šalia liturgijos, ji įgauna tam tikrą dvasinį pobūdį ir gali artinti prie Dievo, iš kurio visa kyla. O vargonų didybė ir sudėtingumas primena paties Dievo didingumą. Jų gebėjimas skleisti daugybę garsų – tarsi didžiulio orkestro – atspindi kūrinijos įvairovę, turtingumą, pakylėja protus ir širdis link dieviškumo“, – maestro Leopoldo Digrio laidotuvių mišių homilijoje priminė arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Parengė Giedrius Tamaševičius
