Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (sausio 19 d.)
Laisvės gynėjų dieną Lietuvos Respublikos Seime sovietmečio rezistentui ir politiniam kaliniui, kunigui pranciškonui Juliui Sasnauskui buvo įteikta 2024 metų Laisvės premija.
Įteikimo ceremonijoje pasakytoje kalboje brolis Julius kalbėjo: „Palaimintas kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti. Tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui: nei pogrindžio spauda, nei trispalvė vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Net kalėjimai ir tremtys – ne veltui.
Kodėl visa tai? Kodėl mums svarbu? Dažnai prisimenu, kaip Vaižgantas, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale, gauna kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą. Pasveikinęs ir pašlovinęs Lietuvos laisvę, jis stabteli ir pats savęs klausia, kam gi ta laisvė jam reikalinga. Atsakymas gražus ir vertas dėmesio: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti“.
Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuva buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.
Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana“, – kvietė kun. Julius Sasnauskas, savo kalbą Sausio 13-osios minėjime užbaigęs palinkėjimu, kad „kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei.“
Sausio 13-osios proga dienraštis Bernardinai.lt paskelbė Tomo Kemzūros parengtą pokalbį su kun. Robertu Grigu, kuriam asmeniškai ryškiausias tos 1991-ųjų sausio 13-osios nakties prisiminimas susijęs su bendruoju nuodėmių atleidimu – generaline absoliucija, kurią jis suteikė budintiems Seimo posėdžių salėje artėjančios mirtinos grėsmės akivaizdoje.
„Tai dariau pirmą ir bent jau kol kas vienintelį kartą savo gyvenime. Buvau tikras, kad Bažnyčia su tokiu sprendimu šią akimirką tikrai sutiktų ir man pritartų. Viena akimi stebėjau ir salėje buvusius žmones: nebuvo nė vieno, kuris ironiškai, nenoriai ar priešiškai būtų šį veiksmą priėmęs. Pamaldesni atsiklaupė, kiti pamaldžiai palinkusiomis galvomis stovėjo arba sėdėjo. Nebuvo jokios pašaipos ar atmetimo“, – dienraščiui Bernardinai.lt pasakojo kun. Robertas Grigas.
Atsakydamas į klausimą, kaip liudyti apie šiuos įvykius jaunesniems žmonėms, jis pabrėžė, kad tai, panašiai kaip ir Dievo pažinimo, tikėjimo klausimais, yra susiję su dvasinėmis vertybėmis ir moraliniu pasirinkimu:
„Negali žmonių įtikinti vien savo pasakojimais, tai turi ateiti per tam tikrą asmeninį atradimą, apsisprendimą. Visada bus tokių, kurie gyvens ir plauks gyvenimo paviršiumi, rūpinsis tik materialiąja gyvenimo prasme. Nesakau, kad tokie žmonės yra prarasti. Jų gyvenime taip pat gali įvykti įvairiausių lūžių. Sutinku ir tokių, kurie dėl įvairių priežasčių pradeda domėtis nepriklausomybės atkūrimo istorija ir kitais jautriais dalykais. Mūsų, vyresniųjų, pareiga – nenuobodžiai ir neįkyriai parodyti praėjusių laikų grožį bei vertę. Galbūt geriausiai tai parodyti galime savo pavyzdžiu, laikysena ir pasirinkimu“, – svarstė kun. Robertas Grigas.
„Mažosios studijos“ bendradarbė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė platformoje „Substack“ dalijasi laidos „Popiežius ir pasaulis“ eteryje nuskambėjusiu radijo esė „Apie laimę atleisti skolas“, kuriame ji į pinginius reikalus kviečia pažvelgti jubiliejinių metų šviesoje:
„Godumas ir šykštumas – ydos, bet neapdairiai švaistyti pinigus – irgi kažin ar dorybė. Nuo abiejų kraštutinumų neapsaugota nei Romos kurija, nei kaimo klebonas, nei ministerija, nei šeimos biudžetas. Apskritai net teoriškai suformuluoti kelis glaustus punktus, kaip tinkamai elgtis su pinigais, vadovaujantis krikščioniška morale, atrodo beveik neįmanoma, nes tuoj pat pasipils išlygos. Geriausia, ką išspaudžiame, yra tas mistinis „neprisirišimas“, turbūt iš esmės labai teisinga nuostata, bet tokia miglota sąvoka, kad nelengva net apie save pasakyti, ar gerai sekasi to laikytis praktiškai“, – rašo Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, skaitytojus kviesdama įsisąmoninti, kad kiekvieno žmogus turtinė padėtis tėra priemonė, turinti mus kiekvieną vis kitu keliu vesti į Dangaus karalystę.
„Jubiliejinių metų papročiai, raginantys užbraukti brūkšnį, užsinulinti, perkrauti visus materialius santykius ir įsipareigojimus man atrodo skirti būtent tam – kad prisimintume, kokie jie visi atsitiktiniai, kaip mažai priklauso nuo mūsų nuopelnų ir kaip menkai lemia mūsų amžinąjį likimą“, – kviečia autorė, jubiliejinių metų proga skaitytojus ragindama realiai atleisti skolas.
Parengė Giedrius Tamaševičius
