Pilnos bažnyčios ir labdara: Burundžio Bažnyčios veidai
Šioje Afrikos šalyje katalikybė yra jauna, bet giliai įsišaknijusi. Yra daug krikščionių bendruomenės gyvenimo išraiškos būdų, kurie artimi šeimoms, vargstantiems žmonėms, periferijoms. Mažai priemonių, bet daug širdies. Keliaujant per Burundį sutinkamas liaudiškas pamaldumas, plačiai paplitęs tikėjimas. Mišiose gausiai dalyvauja tikintieji, tikra bulės Spes non confundit („Viltis neapgauna“) išraiška, konkretūs vilties ženklai, padedantys atkreipti dėmesį į daugybę pasaulyje esančio gėrio apraiškų, kad nepasiduotume pagundai manyti, jog esame užvaldyti blogio ir smurto, kaip Jubiliejų skelbiančioje bulėje rašė popiežius.
Žinoma, šalyje ne viskas veikia – skurdas žymi milijonų žmonių egzistenciją ir akivaizdžiai pasireiškia kiekvieną dieną ir skirtingais aspektais. Tačiau čia pat, tarp kasdienio gyvenimo klosčių, vyksta begalė iniciatyvų, teikiančių pagalbą, paramą ir paguodą šeimoms kaimuose ir miestuose.
Burundžio gyventojų daugumą sudaro katalikai, yra ir nemažos kitų krikščionių konfesijų bendruomenės bei musulmonų mažumos bendruomenė. Aštuonias katalikų vyskupijas sudaro miesto ir kaimo parapijos; veikia įvairios kongregacijos, misionierių bendruomenės. Kunigai, vienuolės ir pasauliečiai vykdo aktyvią veiklą mokyklose, ligoninėse, vaikų globos namuose, šeimų sielovadoje, slaugoje. Viena labiausiai paplitusių kongregacijų – Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos Širdies vienuolės, čia vadinamos tiesiog Bene Mariya vienuolėmis, kurią įkūrė Belgijos misionierius Josephas Martinas (1903–1982), atidavęs visą savo gyvenimą Burundžiui.
Labdara yra ryškiausias krikščionybės veidas šalyje. Ir kaip nutinka beveik visur Afrikos šalyse, bendruomenė gausiai susirenka prie altoriaus, kad džiaugsmingai švęstų savo tikėjimą. Mišiose gausu tikinčiųjų – ar ryte, ar popietinėse, skirtose vaikams (dalyvauja po 1000 vaikų), ar sekmadienį, nors trunka virš 2 val. Burundis – jauna šalis, jauna Bažnyčia, kurioje pastoracija – ir įprasta, ir nepaprasta. Bene Mariya vienuolės novicės pasitinka įvairiose vietose tradicinėmis giesmėmis, dainomis ir šokiais, leidžia jaustis laukiamiems ir svarbiems. Yra vienuolių medikių ir slaugių, dirbančių miesto ligoninėse, kitos užsiima įprastine sielovada parapijose, ypatingą dėmesį skirdamos vaikų katechezei, rengimui sakramentams, šeimų išklausymui.
Spes non confundit
Natūralu, kad ir čia Bažnyčia susitaiko su modernumu, kuris jau seniai žymi visuomenes. Tarp dalies gyventojų ima plisti religinis abejingumas; tarp turtingesnių socialinių grupių tai įgyja sekuliarizavimo formą. Tačiau krikščionių buvimas gyvas, palaiko liaudies pamaldumą, paprastą tikėjimą, kuris gali būti kupinas stebuklingų lūkesčių.
Žmonės dėkingi tiems, kurie stoja už pagrindinių teisių apsaugą, ištiesia labdaros ranką nepritekliaus ar sveikatos priežiūros stokos akivaizdoje. Taigi „Viltis neapgauna“ įgauna Bažnyčios, katecheto, vienuolės, vyskupo pavidalą. Viltis neapgauna.
(DŽ/SIR)
