Karavakos de la Kruso šventovė užbaigė šventuosius metus
Pasak liaudies pamaldumo tradicijoms priklausančio pasakojimo, Kryžiaus relikvija, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1231 metų, buvo atnešta angelų, o jos sužadinta tikėjimo banga įtikino ir tuometinį valdovą, kuris buvo musulmonas, priimti krikščionišką tikėjimą ir sujungti savo valdomas teritorijas su krikščionių valdovų valdomis. Pasak kitos versijos, Kryžiaus relikviją iš Jeruzalės galėjo pargabenti kai kurie Kryžiaus žygių dalyviai.
Karavaka de la Krusas tapo populiaria piligriminių kelionių vieta, gerai žinoma Ispanijos teritorijoje, kaip liudija ispanų monarchų apsilankymai, ir už jos ribų, kaip byloja, pavyzdžiui, XIV amžiaus popiežiaus Klemenso VII bulė, skirta šventovei. Šventojo Kryžiaus fragmentas buvo pritvirtinti prie ortodoksiškos tradicijos medinio kryžiaus su dviem horizontaliomis kryžmomis. Daug garsių ispanų šventųjų, kaip kad Bažnyčios mokytojai Šv. Jonas nuo Kryžiaus ar šv. Teresė Avilietė, savo kambariuose ir celėse turėjo kryžius, kurie atkartojo Karavakos de la Kruso kryžių. Tokį kryžių su savimi pasiėmė iš šv. Janiperas Serra, Amerikos apaštalas.
1934 metų vasario 14 naktį Šventojo Kryžiaus fragmentas buvo pagrobtas ir nebeatsirado – ko gero, tai buvo prieš Bažnyčią nusiteikusių jėgų, kurios kiek vėliau prasidėjusio pilietinio karo metu atėmė tūkstančių kunigų, vienuolių ir uolių tikinčiųjų gyvybių, darbas. Atsižvelgdamas į vietos istoriją Pijus XII padovanojo kitą Šventojo Kryžiaus fragmentą, o 2006 metais Šv. Žemės Kustodija – dar vieną.
Naujaisiais laikais Karavakos de la Kruso šventovėje įvyko keli jubiliejiniai minėjimai, tačiau 1998 metais šv. Jonas Paulius II suteikė ypatingą privilegija rengti jubiliejinius metus kas septynerius metus. Pirmasis toks šventovės Jubiliejus surengtas 2003 metais, o jo išvakarėse, 2002 gruodžio 1-ąją, Mursijoje vykusio teologinio kongreso proga šv. Jono Pauliaus II bendradarbis kardinolas Josephas Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI.
Čia jis aukojo Šv. Mišias ir pasakė homiliją, kurioje komentavo pasakojimo apie stebuklingą Kryžiaus relikvijos atradimo Karavakoje de la Kruse žinią: Nukryžiuotasis mums yra dovanojimas dieviškąją galia, iš dangaus. Didžiausia kunigo tarnystė yra melsti, kad vėl atsivertų dangus, kad duona ir vynas vėl taptų Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai kunigas daro ne savo galia, ne savo įgeidžiu – jis žino, kad yra ir turi būti tik nuolankus tarnas, o tas, kuris iš tiesų veikia per jo ištariamus šventus žodžius, žemiškus dalykus paverčiančius dievišku slėpiniu, yra pats Viešpats. Todėl jis žino, kad visada turi žvelgti į kryžių, nenuleisti nuo jo akių.
Kardinolas J. Ratzingeris linkėjo, kad per 2003 Šventuosius metus Karavakos de la Kruso šventovėje – dabartinė bazilika iškilo XVII–XVIII amžiais – visi, kurie ją lankys, išlaikytų tokią vidinę nuostatą – mokėtų žvelgti į kryžių ir atpažinti Nukryžiuotajame Kelią, Tiesą ir Gyvenimą.
„Prašykime Viešpaties, kad mokėtume matyti iš vidaus, kad kiekvieną dieną švęsdami Eucharistiją vis geriau išmoktume ieškoti jo veido ir jį rasti. Atsiminkime istoriją apie pirmąjį Karavakos kryžiaus pasirodymą. [...] Išoriniai stebuklai nesikartoja, o ir nėra esminis dalykas. Tačiau vidinis stebuklas vis iš naujo ir nuolatos kartojasi Eucharistijoje: Viešpaties kryžius tampa dabartimi. Mišios nėra tik pokylis. Jų metu kryžiaus slėpinys atsiveria tarp mūsų. Kristaus auka ant kryžiaus nėra praeities faktas“, – kalbėjo kard. J. Ratzingeris.
Iškilmingai užbaigusi savo šventuosius metus Karavakos de la Kruso šventovė praneša, kad jų metu, per 2024 metus, sulaukė 800 000 piligrimų. Kai kurie iš jų pasiekė šventovę vienu iš septynių piligriminių į ją vedančių kelių, kurių ilgis nuo 60 iki 900 kilometrų. (RK / Vatican News)
