Antrasis sekmadienis po Kalėdų
KALĖDŲ DOVANA
Mons. A. Grušas
Šiandien Mišių metu skaitomą Evangelijos ištrauka gali būti suprantama kaip trečioji Jėzaus gimimo istorija. Evangelistas Morkus į Jėzaus gimimo faktą nekreipia dėmesio: jo Evangelija prasideda nuo suaugusio Jėzaus, pasirengusio vykdyti savo misiją. Matas ir Lukas pasakoja apie žemiškuosius įvykius, taip, kaip juos būtų stebėję visi, kurie buvo šalia kūdikėlio Jėzaus tomis dienomis: su Marija ir Juozapu, piemenimis ir išminčiais, seneliais Simeonu ir Ona…. Tuo tarpu Jonas, pradėdamas evangelinį pasakojimą, faktus pateikia iš kitos perspektyvos, tarsi norėdamas atsakyti į esminį klausimą: kas yra šis Kūdikis, apsuptas tokio susidomėjimo, tokio dėmesio?
Atsakymas slypi pirmajame Evangelijos puslapyje, šiandien skaitomame garsiajame prologe, kuriame atskleidžiama: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų… Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“.
„Jis tapo kūnu“,- reiškia: „tapo žmogumi“. Tas Kūdikis yra konkreti ir apčiuopiama Dievo, tapusio žmogumi, meilės žmonėms išraiška.
Kaip stipriai Dievas mylėjo žmoniją, atskleidžia to Kūdikio gyvenimo tęsinys, į kurį atidžiau pažvelgus, Kalėdos su visu savo švelnumu, gražiomis giesmėmis, šypsenomis ir gerais linkėjimais yra tik Velykų prologas. Per Velykas kalbama apie Prisikėlimą, bet jau po to, kai buvo pereita per kančią ir kryžių. Šia prasme negalima Kalėdų atskirti nuo Velykų: pirmosios yra būtina antrųjų prielaida, antrosios - planuota pirmųjų pasekmė. Norėdamas parodyti savo meilę žmonėms jiems suprantama kalba, Dievas panoro tapti žmogumi, ir tai yra Kalėdos. Šio Įsikūnijimo tikslas – galimybė parodyti žmonėms savo meilę aukščiausia forma: atiduoti savo gyvybę už tuos, kuriuos myli. Taip ateina Velykos…
Pagalvojus apie tai, mintys kyla į svaiginančias aukštumas: Dievas, Amžinasis, Visagalis, tampa žmogumi, kad galėtų mirti. Ne mažiau stulbina dar vienas išsireiškimas. Kalbėdamas apie kūnu tapusį Žodį, Jonas priduria: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“. Priėmimas, t. y. tikėjimas Žodžiu, tapusiu žmogumi, reiškia kitokio gyvenimo dovaną. Čia kalbama ne tik apie žmogišką, gyvenimą, kuris reiškia gimimą iš žemiškųjų tėvų. Šią dovaną, mums sunku net nusakyti. Tai gyvenimas, kuris vyksta kitose erdvėse, kitomis kryptimis; tai dvasinis gyvenimas, sakytume, šventųjų, žinomų ir nežinomų, gyvenimas. Jį mes galime išgyventi jau šiame pasaulyje, nors ir su šio pasaulio ribotumais, o paskui pajausti jo pilnatvę būsimajame pasaulyje. Šio gyvenimo, kaip rodo Evangelija, niekas negali nusipirkti ar rasti pats, nes jis yra tik dovana, kurią Dievas dovanoja tikintiems Jo Sūnų.
Jei tik mes jo norime, Dievas mums šį gyvenimą dovanoja, kaip žemiškasis tėvas dovanoja gyvenimą savo vaikams. Kitaip tariant, dvasiniu lygmeniu mus sukuria Dievas, ir dėl to Jis mums tampa Tėvu. Ne mažiau svarbu suprasti, kad šis gimdymas, kitaip nei tas, kuris mus atvedė į pasaulį, vyksta mums dalyvaujant, mūsų valia. Jis nėra mums primestas, bet mums siūlomas.
Ko gero, neatsitiktinai ir mes per Kalėdas dalijame dovanas…
