Antrasis eilinis sekmadienis
GERASIS VYNAS
Mons. A. Grušas
Evangelijoje ne kartą susiduriame su pasakojimu apie vestuves, puotas, vaišes… Kai kada tai yra Jėzaus palyginimai, o šios dienos Evangelijoje pasakojama apie Jo paties dalyvavimą vestuvėse. Jėzus buvo žmogus, kuris gyveno, šventė, vaišinosi: Jis tikrai nebuvo asketas. Jėzaus Dievas yra džiaugsmo, puotos, malonumo, gyvenimo svaigulio Dievas. Negalima suprasti Dievo ant kryžiaus, jei pirmiausia nesuprantame Dievo, kuris nori laimės ir malonumo kiekvienam žmogui. Dievas nori, kad būtumėte laimingi. Net neaišku, kodėl mes Jį pavertėme rimtu, liūdnu Dievu, reikalaujančiu tik aukų ir atnašų? Jis nėra nuobodulio, susilaikymo, užsidarymo, nuolatinių pastangų nenusidėti, formalumų Dievas. Jį galima suprasti, tik gyvenant pilnakraujį, aistringą gyvenimą.
Evangelijoje pagal Joną Jėzaus motina pasirodo Jo tarnystės pradžioje ir Jo viešo gyvenimo pabaigoje po kryžiumi. Faktiškai viešasis Jėzaus gyvenimas vyko toli nuo motinos. Jėzus atsiribojo nuo jos, gyveno savo gyvenimą ir patyrė savo išgyvenimus. Vis dėlto Marija liko šalia Jo ir neatsitiktinai ją randame kryžiaus papėdėje. Atrodo, toks ir yra kiekvieno tėvo ar motinos vaidmuo: mokėti nesikišti į vaiko gyvenimą, paleisti jį, bet būti šalia, kai reikia, kai tai būtina. Vaikas žino, kad tėvai bus šalia. Jis žino, kad kažkur yra saugus uostas, svetingi namai, vieta, kur jis visada bus laukiamas. Tai tėvų meilė, brandi meilė tų, kurie myli ne dėl savo naudos, bet besąlygiškai, nesitikėdami grąžos.
„Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos“…
„Šeši indai“ – tai maždaug 500-600 litrų. Biblijoje skaičius „septyni“ reiškia tobulumą, užbaigtumą, brandą: šeši indai parodo, kad trūksta kažko esminio, gyvybiškai svarbaus, kad nesame užbaigti.
„Žydų apsiplovimams“ - vanduo šiuose induose buvo naudojamas ritualiniam apsivalymui, prausimuisi. Tai senosios apeigos, senieji papročiai ir normos: jų skonis primena užsistovėjusį vandenį, kuris tapo neskanus. Su tuo vandeniu neįmanoma švęsti jokios šventės.
„Akmeniniai“ - tai rodo ne tik medžiagą, iš kurios pagaminti indai, bet ir kietą, sustingusį, nelankstų, suakmenėjusį gyvenimą. Tai gyvenimas, kuris, įkalintas įprastiniuose ritualuose, suakmenėjo. Jam trūksta platesnio dvelksmo, kitokio, anapus siekiančio žvilgsnio. Taip atsitinka, kai žmogus savo dienas leidžia be džiaugsmo, be pasiskonėjimo gyvenimu: jis gyvena, bet be prasmės.
„Akmeniniai indai“ yra užkietėjusių ir širdies nepaliečiančių religinių taisyklių įvaizdis, tuo tarpu Jėzaus juose vynu paverstas vanduo - gyvybės ir Evangelijos džiaugsmo ženklas. Tam tikri religiniai ritualai, pasenę ir besikartojantys, nieko nebeperteikiantys, nebeturintys savyje gyvybingumo, negali mūsų sujungti su Gyvybės Dievu. Jie kartojami tik todėl, kad visada atliekami, todėl kad tai, ką jau žinome, mūsų negąsdina.
Vandens pavertimą vynu Evangelijoje aprašo tik apaštalas Jonas. Tai, pirmasis ženklas, stebuklas, kuriuo Jėzus apreiškia savo šlovę. Tiesą sakant, tas ženklas neįprastas. Tai ne išgydymas, ne piktosios dvasios išvarymas, bet šeši šimtai litrų vyno, išpilstyto per vestuvių pokylį. Buvo sakančių, kad tai nenaudingas stebuklas.
„Jie patys kalti, kad nesugebėjo iš anksto pasiruošti ir suskaičiuoti savo atsargų!“
Tačiau ne…
Mokytojas iš Nazareto vadovaujasi kitokia logika. Jis suteikia malonę, kuri duoda daugiau, negu priklauso ar gali būti pamatuota. Tokia yra Dievo laisvė.
Prasminga, kad Bažnyčia pradeda eilinį metų laiką kaip tik nuo šio stebuklo. Jis primena mums, kad būtent įprastinis laikas yra metas patirti Dievo maloningumą, Jo buvimą, galingą ir švelnų Dvasios dvelksmą.
Iš tiesų mums visiems yra skirta gero vyno. Visiems, įsitikinusiems, kad nieko nenusipelnė, tiems, kurie savo tikėjimą laiko nesaugiu ir nedrąsiu, ir tiems, kurie net nepastebėjo tuščių statinių, visiems mums, kurie būtume malšinę troškulį kitais būdais, jei Jėzus - derliaus nuėmėjas - nebūtų pavertęs mūsų negausaus vandens geru vynu…
Tikrai yra vyno, kurio nereikia spausti, yra duonos, pagamintos be kviečių ir krosnies, yra žuvų, kurios įšoka į valtį po bergždžios žvejybos nakties.
Ir yra Motina, kuri mus stebi, ir kuri į savo Sūnaus rankas atiduoda mūsų poreikius, net ir tuos, kurių patys nematome.
Bent jau Dievo akivaizdoje nereikia nieko įrodinėti, užkariauti ar nusipelnyti. Tereikia turėti tuščius indus ir būti pasirengusiam priimti jau išlietą dovaną…
