Romoje atvertos trečiosios Šventosios durys
Jubiliejaus kontekste Šv. Jono Laterane bazilika išsiskiria tuo, kad istoriškai Romoje būtent joje pirmą kartą buvo įrengtos ir atvertos Šventosios durys. Apie tokių durų egzistavimą užsimenama popiežiaus Bonifaco IX laiške, rašytame prieš 1400, o daugiau patikimų žinių suteikia popiežiaus Martyno V patvirtinta Šv. Jono Laterane bazilikos Šventųjų durų atidarymo 1423 metais ceremonija. Vėliau, siekiant priimti visus piligrimus, jos buvo įrengtos ir kitose popiežiškosiose bazilikose, o naujajai Šv. Petro bazilikai tapus pagrindine katalikiško pasaulio šventove, Šventosios durys pradėtos atidarinėti pirmiausia joje.
Šventosios durys greitai tapo neatskiriamu Jubiliejų minėjimo simboliu. Jų slenksčio peržengimas tuo pat metu yra ir fizinis, ir dvasinis veiksmas, kviečiantis piligrimą priimti šiuos Viešpaties žodžius: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“. Pro duris patenkama į bažnyčios vidinę erdvę, kuri simbolizuoja dvasinę visų tikinčiųjų ir Kristaus susitikimo, pokalbio, susitaikymo ir tarpusavio bendrystės tikrovę.
Atlapojęs Šventąsias duris Šv. Jono Laterane bazilikoje kardinolas B. Reina vadovavo Šventosios Šeimos sekmadienio Mišioms, o homilijoje kvietė įsivaizduoti Jubiliejaus duris kaip plačiai atvertas tėvo, laukiančio savo nutolusių vaikų sugrįžimo, rankas. Tėvui, kaip rašoma žinomame „Sūnaus paklydėlio“ palyginime, nesvarbu, kiek sūnus iššvaistė. Jam svarbu, kad jis sugrįžo ir kad pagaliau gali jam padėti palikti už nugaros jautimosi nemylimu, nereikalingu, nevertu vaiku jausmą, naštą ir kartėlį. Aplink mus daug tokių vaikų, mūsų brolių ir seserų, įskaitant tuos, kurie prasmės ieško materialiniuose gėriuose, ir tuos, kurie slegiami skurdo ir karo.
„Tą akimirką, kai nuspręsime sugrįžti, niekada nerasime uždarytų durų, o tik apkabinimą, kuris priima ir laimina“, – sakė Popiežiaus vikaras Romos vyskupijai. Jis priminė dar vieną iškalbingą simbolinį palyginimą – sugrįžti į dangiškojo Tėvo glėbį yra tarsi įžengti Į Dievo širdį, kuri mūsų laukė ir mūsų ieškojo, kad mums grąžintų viltį ir orumą, mus išlaisvintų, išgelbėtų, atkurtų sugriautus ryšius, išmokytų užmegzti naujus.
„Nedvejodami įženkime pro Duris, vedančias į Dievo širdį, kuri yra gyvas jo mums plačiai atverto glėbio atvaizdas. Įženkime su pasitikėjimu, ragaukime ir apmąstykime, koks geras yra Viešpats (žr. Ps 34, 9), o patyrę buvimo vaikais džiaugsmą patys nenuilstamai sėkime viltį ir kurkime brolybę“, – pridūrė kardinolas. (RK / Vatican News)
